Po skaudžios įžymiojo poeto netekties stebėtinai greitai pasirodė dalykiškas ir jautrus literatūros kritiko veikalas „Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Neseniai šį leidinį įsigijusios perskaitėme ir panorome pasidalyti mintimis su “Santakos” skaitytojais.
Verčiant išsamios ir įdomios knygos puslapius, įsigilinus į gausybės pateiktų faktų, kūrinių ištraukų analizes, susidaro įspūdis, kad tai gili, objektyvi, o kartu rūsti, jausminga poeto paskutiniųjų dešimtmečių gyvenimo ir kūrybos interpretacija.

Autorių nuo mokyklos laikų veikusi Justino Marcinkevičiaus poezija. Vėliau studijų darbai sukosi apie poeto kūrybą. Jauną literatūros kritiką stebino kūrinių gausa ir savitumas, veikė kūrėjo meilė Lietuvai, gilus istorijos pažinimas, visuomenės pagarba. Todėl knygoje taip nuosekliai ir pagarbiai atskleistas rašytojo nueitas kelias, objektyviai aprašytos pastarųjų dešimtmečių nuotaikos.

Ypač iškalbingas ir dramatiškas šio leidinio skyrius „Taburetė virš galvos”. Jame autorius primena poeto, dar paauglio, sovietmečiu patirtus areštus Marijampolėje, kai tardytojas užsimodavo taburete... Keisčiausia, kad taburetės epizodas atgijo ir netiesiogiai pasikartojo nepriklausomoje Lietuvoje. Šiame skyriuje aprašoma, kaip 1991 m. birželio 6 d. du konkretūs televizijos laidos “Krantas” dalyviai emigrantai, užkandžiaudami „Neringos” kavinėje, iš piršto laužtais postringavimais “praneša Lietuvai, kad apysaką "Pušis, kuri juokėsi” (1961) J.Marcinkevičius parašė KGB užsakymu. Tada tai buvo tikra bomba. Temą, be abejo, tuoj pat perima kunkuliuojanti to meto spauda, kalbamu metu kaip tik panirusi į kagėbistinius reikalus” (p. 55).

J.Marcinkevičius pokalbyje su Milda Augulyte dienraštyje „Tiesa” (1991 07 03) pareiškęs: “Pabrėžiu, nei šiam, nei kokiam kitam kūriniui niekas jokio užsakymo man niekada nėra davęs.” Rašytojo nepavyko sukompromituoti. Vis dėlto mestas akmuo skaudžiai užgavo jautrų poetą. Jo sieloje ilgai tvinksėjo supūliavęs skaudulys. Skaudėjo ir jo artimiesiems, bičiuliams, geranoriškiems skaitytojams, taip pat studijų draugams, nuo jaunystės jį pažinojusiesiems. Labai skaudėjo.

Knygoje nušviečiamas gražus, broliškas Lietuvos Santarvės laureatų bendravimas. Ypač šiltai vertinami nuostabūs kultūriniai įžymios literatūrologės Viktorijos Daujotytės ir J.Marcinkevičiaus ryšiai, keliantys pasididžiavimą šių meno žmonių kultūra. Atvirai aprašomi sudėtingi, nevienareikšmiai dviejų talentingų meno kūrėjų sąjūdininkų – Sigito Gedos ir J.Marcinkevičiaus – tarpusavio santykiai.

Poskyryje "Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos” pateikiami J.Marcinkevičiaus oponentų subjektyvūs, negatyvūs ir net užgaulūs pasisakymai, siekiantys sumenkinti populiarųjį poetą. Jų ypač gausu buvo prieš pirmuosius prezidento rinkimus. Poetas nė neketino kandidatuoti, nors pasiūlymų būta.

Kaip žinome, prie poeto neprilipo jokie kaltinimai, tik atsiliepė jo sveikatai. Savo talentinga kūryba, gebėjimu išreikšti tautos laisvės siekius nelaisvos santvarkos metais, vėlesne pilietiška veikla, harmoningu asmeniniu gyvenimu, oria, taktiška laikysena J.Marcinkevičius buvo ir liko pačiu mylimiausiu, gerbiamiausiu mūsų amžiaus poetu.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas akivaizdžiais faktais, kontraargumentais subtiliai atsako į poeto oponentų teiginius. Jis rašytojo kūrybą vertina istoriniu požiūriu, atsižvelgdamas į objektyvias to laiko galimybes. Pateikiama poeto mylimiausios poemos "Kraujas ir pelenai” genezė, atskleidžiama, kokia ji turėjo būti.

Poskyryje „Vaizdas ir kontekstas” ir kitose skyriaus “Iš kritiko saugyklų” potemėse V.Sventickas atskleidžia poeto meninio žodžio unikalumą, jo jėgą, gilų metaforiškumą. S.Gedai, neradusiam nė dviejų gerų eilučių J.Marcinkevičiaus poezijoje, autorius atsako žymių literatūros kritikų teiginiais ir savo paties asmeniška analize. Pateiktos eilėraščių, poemų, dramų ištraukos nušviečia poeto glaudų ryšį su tautosaka, tėvynės gamtos būsena, gvildena iškilias poezijos ypatybes. Pabrėžiama savita lyrinio subjekto pozicija, atspindinti tautos dvasią. Iškeliamas sąlytis su reikšmingiausiais istoriniais įvykiais. Akcentuojami kūryboje ryškūs atsakomybės, pareigos, pagarbos darbui motyvai.

Ypač gražiai nušviečiamas vaiko paveikslas, jo, kaip švarios sąžinės, įvaizdis, vyraujantis dažname kūrinyje. Akivaizdus dėmesys jaunimui – ateities kūrėjui. Realus lyrinio herojaus veiksmas poeto kūryboje paverčiamas meniniu įvaizdžiu. Tai svarbi poetinė savybė. J.Marcinkevičiaus poezija labai turininga ir gili.

Pabrėžiama, kad poeto kūryba gana populiari tarp jaunimo. Argumentais, interneto svetainių jaunųjų lankytojų nuomonėmis paneigiamas eseisto Vytauto Ališausko teiginys, kad "jaunimui Marcinkevičius beveik neegzistuoja” (p. 167).

Kaip žinome, poeto populiarumą patvirtina ir Respublikoje kasmet vykstantys raiškiojo žodžio ir rašinio konkursai. Juose įvairių klasių mokiniai renkasi dažniausiai J. Marcinkevičiaus eilėraščius, poemų ir dramų ištraukas ir pasiekia puikių rezultatų. O poeto gražiausias eiles dainuoja visa Lietuva.

Muziejiniu požiūriu ypač vertingas skyrius "Ten, kur rašė”. Autorius, trejetą valandų pabuvęs poeto kūrybinio darbo kambaryje, literato akimis apžiūrėjo ir išsamiai aprašė autentišką memorialinę aplinką, supusią kūrėją. Skyriaus tekstą papildo vertingos, dokumentiškai tikslios Raimondo Urbakavičiaus nuotraukos.

Leidinys iliustruotas įdomiomis rankraščių faksimilėmis, žymių dailininkų ir fotografų darbais. Niekur nepublikuotos portretinės nuotraukos yra labai iškalbingos. Knygos dizainas – prityrusio dailininko Romo Oranto.

Veikalą papildo išsamios remarkos paraštėse ir asmenvardžių rodyklė.

Ši knyga – nuoširdi ir vertinga J.Marcinkevičiaus kūrybos studija.

Tenka pastebėti, kad liko neatverstas "Žalias aplankas”, ne visos paslaptys, įdomios skaitytojams, atskleistos. Ir leidinio tiražas – tik 1 000 egzempliorių. Mokykloms neteks nė po vieną knygą. Leidinį būtinai reikėtų pakartoti, nes tai itin reikšmingas darbas apie iškilųjį mūsų amžiaus Tautos Poetą.