Iki šiol Vilniaus apygardos teisme narpliojama didelio dėmesio sulaukianti COVID-19 reagentų pirkimo byla, tuo pačiu metu Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ruošiasi nagrinėti bylą „Narbutas prieš Lietuvą“. Šių metų pavasarį priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo.

„Tai jau šioks toks pasiekimas, nes EŽTT 99,8 proc. kreipimųsi atmeta. Sakyčiau, praktikoje tai išskirtinis atvejis“, – „Kauno dienai“ kalbėjo Š.Narbutas.

Peticijoje keliami klausimai dėl kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.

Ir apie kokį nešališką procesą mes tada galime kalbėti, kai nurodymas ateina iš šalies vadovo, kad su tuo reikia kovoti.

„Šių visų šešių straipsnių kaip galimų pažeidimų iškėlimas atrodo logiškas. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, šis atvejis neatrodo strandartiškai. Ne taip ir dažnai pas mus pareiškėjai sulaukia tokio dėmesio. Tiesą sakant, ir paties pareiškėjo asmenybė yra unikali, ir ta visa byla, pradėta prieš jį, gana unikali“, – situaciją apibūdino teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Jo žodžiais kalbant, vienas straipsnis – kankinimų draudimas – kelia nerimą: „Tai vienas šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų.“

Vyriausybė artimiausiu metu turėtų pateikti Strasbūro teismui atsiliepimą dėl Š.Narbuto skundo. EŽTT siūlė Š.Narbutui su Vyriausybe taikiai susitarti, tačiau ji nenorėjo to daryti. Paprašyti atsakyti į klausimus, Vyriausybės atstovai atsitvėrė tylos siena.

„Pozicija jūsų minimos bylos procese turės būti pateikta per EŽTT nustatytą terminą, pirmiausia, Teismui ir kitai bylos šaliai. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad tai yra tebevykstantis teismo procesas, platesnio galimų pažeidimų vertinimo pateikti negalime“, – „Kauno dienai“ atsiųstame komentare rašė jie.

Sulaikymo šou

Priminsime, kad Š.Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) garsiai paskelbė įtarianti, kad Š.Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų.

Šarūnas Narbutas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šiame skambių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š.Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e.laikmenos. Iš areštinės paleistas Š.Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

Po jo sulaikymo viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š.Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas. Kas buvo teisus, dabar jau atsakys Strasbūro teismas.

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo aiški citata, kad tokie Š.Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Ir apie kokį nešališką procesą mes tada galime kalbėti, kai nurodymas ateina iš šalies vadovo, kad su tuo reikia kovoti“, – Strasbūro teismui pateiktus argumentus vardijo Š.Narbutas.

Stebina: Š.Narbutas pastebi, kad susiformavo ydinga praktika STT veiksmuose – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti ką nori ir kaip nori, o teismai vėliau užmerkia akis. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š.Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant – prekyba poveikiu – ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Šiuo metu jis kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu. Tačiau, paties Š.Narbuto žodžiais kalbant, nepataisoma žala reputacijai buvo padaryta net iki tol, kol byla nukeliavo į teismą.

„Mano atvejį plačiai komentavo ir politikai. Kalbu ne tik apie tuometį ministrą pirmininką Saulių Skvernelį, sveikatos eksministrą Aurelijų Verygą, kuriems tada žurnalistai uždavė klausimų. Komentavo ir tuo metu buvę opozicijoje Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Antanas Matulas, Aistė Gedvilienė. Ir visi jie jau pirmomis dienomis, net tada, kai dar buvau sulaikytas, viešai tiek žiniasklaidai, tiek savo socialiniuose tinkluose, tiek savo politinės partijos pareiškimuose skelbė, kad čia yra korupcija, kad Š.Narbutas užsiima korupcija. Mano nuomone, tai akivaizdus kišimasis į ikiteisminio tyrimo procesą ir į teismų darbą“, – „Kauno dienai“ vardijo pašnekovas.

Ir niekas jų neatsiprašo – nei valstybė, nei žiniasklaida, nei tie, kurie, įsikūrę ant sofos, apsimestinai teisuoliškai mėgavosi jų dramomis.

Nulinčiuoja ir neatsiprašo

Čia svarbu priminti ir apie nekaltumo prezumpciją. Ji, pasak neretai viešojoje erdvėje pasisakančių teisės korifėjų, mūsų šalyje dažnai pamirštama. Ši sąvoka nusako, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas nenustato kitaip. Tačiau ar įmanoma būti nekaltu, kai tave sulaiko ir veda prieš kameras konvojuojamą policijos pareigūnų, nors akivaizdu, kad tu nei bandysi bėgti, nei griebsiesi smurto?

„Visuomenė greita ką nors nuteisti, kad tik būtų ką. Bet vienas dalykas, kai žmogų, kurio kaltė dar neįrodyta, nuteisia visuomenė ar žiniasklaida, ir visai kas kita, kai tai padaro valstybės pareigūnai, neretai patys pakurstydami ir žiniasklaidą, ir visuomenės aistras. Jau pirmojo dalyko negalima pateisinti, o antrojo negalima pateisinti dvigubai, trigubai, šešiagubai. O būna, kad garsiai išreklamuotos bylos subliūkšta, nes veikos, dėl kurių kas nors buvo suimtas, būna nepadarytos arba nenusikalstamos. Bet tie žmonės jau stigmatizuoti, jų gyvenimas jau sugriautas. Ir niekas jų neatsiprašo – nei valstybė, nei žiniasklaida, nei tie, kurie, įsikūrę ant sofos, apsimestinai teisuoliškai mėgavosi jų dramomis“, – yra viešai sakęs vienas garsus teisės ekspertas.

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, pritarė ir profesorius D.Žalimas.

„Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija ir sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti ir t.t.“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Čia Š.Narbutas akcentavo dar vieną svarbu aspektą. Jis atkreipė dėmesį į nepagrįstai išplėstas viešo žmogaus apibrėžimo ribas.

„Kai mane sulaikė, viskas buvo viešai pranešama per visas žiniasklaidos priemones. Žiūrint į kitus STT praneštus atvejus, tenka matyti, kad informacija apie sulaikymą pranešama saugant žmogaus duomenis – rašant tik inicialus, neatskleidžiant net tam tikros įmonės, jei tas žmogus joje užima aukštas pareigas. Mano atveju, buvo viešai skelbiamas mano vardas ir pavardė. Taip pat buvo minima POLA veikla, nors ji su pareikštais įtarimais nėra niekaip susijusi. Aš net nebuvau POLA vadovas, o vienas iš valdybos narių. Teismų praktika rodo, kad valdybos narys nėra viešas asmuo, bet tas niekam nerūpėjo“, – tai, ką jau ne kartą „Kauno dienai“ yra pabrėžę ir teisės ekspertai, pakartojo pašnekovas.

Sulaikė be pagrindo?

Ne tik dramatišką spektaklį, kai namuose pasirodė STT agentai, bet ir patį sulaikymo faktą Š.Narbutas apskundė Strasbūro teismui. Pasak pašnekovo, tokiems teisėsaugos veiksmams nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – vis daugiau intriguojančių detalių į dienos šviesą kėlė pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga praktika STT veiksmuose – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė, – teigė Š.Narbutas ir pridūrė: – Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Tai dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė.“

Žingsnis: ne tik dramatišką spektaklį, kai namuose pasirodė STT agentai, bet ir patį sulaikymo faktą Š.Narbutas apskundė Strasbūro teismui. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Pašnekovas mano, kad aspektas dėl neteisėto sulaikymo, tokiu atveju, jei Strasbūro teismas pripažintų, kad tai buvo pažeidimas, turėtų sukelti sisteminių pakeitimų Lietuvoje.

„Jei vis dėlto byla baigsis Š.Narbuto naudai, bus priteista piniginė kompensacija. Kai kuriais atvejais gali būti, kad Lietuva pakeistų ką nors sisteminio. Gali būti įpareigojimai taisyti kai kuriuos teisės aktus ar poįstatyminius aktus“, – apibendrino teisės profesorius D.Žalimas.

Vertinant visus šiuos argumentus kirba vienas klausimas – kam buvo reikalingas visas šis šou? „Čia visur yra spekuliacijos. Dabar tik patys galime vertinti, ar tai buvo priešrinkiminiai žaidimai ir siekta parodyti, kad tuometė valdžia ne taip gerai susidorojo su pandemijos iššūkiais, kaip buvo skelbiama. O galbūt tai buvo noras nukreipti dėmesį nuo kitų skandalų, nes viskas atrodo labai neparuoštai. Atsiminkime, kad tą dieną skendo Registrų centras – buvo dingę e.sveikatos duomenys“, – svarstė Š.Narbutas.

Spaudimas per pinigus?

Tačiau po sulaikymo Š.Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Jis Strasbūro teismui teikė skundą ir dėl, jo manymu, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis.

„Konstitucijos 21 straipsnyje parašyta, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Bet kokie apribojimai turi būti labai aiškiai motyvuoti, apibrėžti ir proporcingi. Mano atveju, buvo areštuota viskas. Ką tai reiškia? Kad tu negali susimokėti sąskaitų, nusipirkti maisto, samdytis advokato teisinei pagalbai“, – „Kauno dienai“ vardijo pašnekovas, kuris savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjo pradėti naudotis tik praėjus pusantrų metų.

Š.Narbutas įsitikinęs, kad nuosavybės teisės apribojimas niekaip negalėjo viršyti 300 tūkst. eurų atlygio sumos, kuri STT ir prokuratūros įsivaizdavimu gauta neteisėtai.

„Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentai, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarę nusikalstamas teroristines veikas. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tai net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad jiems negali būti ribojamos galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Tai, Lietuvos institucijų vertinimu, aš esu blogesnis už teroristą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

„Turi būti palikta lėšų pragyvenimui, orių ir minimalių lėšų užtikrinimas – privalomas. Turime turėti galvoje, kad nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Ar tikrai jas buvo būtina tokias taikyti? – abejojo D.Žalimas ir dar pridūrė: – Žinote, kas pas mus yra labai blogai? Sakyčiau, tai yra net vyraujančios teisinės kultūros elementas – visiškas formalumas, neįsigilinimas į situaciją. Bijau, kad visos tokios nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.“

Pakomentavo: anot D.Žalimo, draudimą gauti būtinas medicinos paslaugas, jei taip iš tiesų buvo, tikrai galima laikyti nežmonišku elgesiu. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Draudė gydytis onkologinę ligą

Kalbintas profesorius D.Žalimas išskyrė vieną galimą pažeidimą, kuris, anot jo, kelia nerimą.

„Trečiasis straipsnis – kankinimų draudimas. Aš labai dėl to apgailestaučiau. Nes patys šiurkščiausi žmogaus teisių pažeidimai yra antro ir trečio straipsnio. Tai yra laikoma Konvencijos šerdimi – teisė į gyvybę ir apsauga nuo kankinimų, žmogaus orumo gynimas apskritai“, – detalizavo pašnekovas.

Pradėjus ikiteisminį tyrimą, Š.Narbutui buvo uždrausta lankytis visose Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) pavaldžiose gydymo įstaigose. Vadinasi – visose mūsų universitetinėse ligoninėse. „Aš vis dar aktyviai gydausi savo onkologinę ligą Santaros klinikose. O man buvo uždrausta lankytis šioje gydymo įstaigose – aš ten negalėjau gauti jokių sveikatos priežiūros paslaugų. Taip būčiau pažeidęs man skirtą kardomąją priemonę ir tai reikštų, kad mane buvo galima sulaikyti ir uždaryti į kalėjimą“, – pasakojo Š.Narbutas. Pasak jo, tik apskundus šį draudimą, jis buvo panaikintas.

„Dabar jaučiu šio draudimo pasekmes: po to laiko liga pradėjo progresuoti. Neaišku, kaip visa tai atsilieps dar ir ateityje, – tokių teisėsaugininkų veiksmų teigė niekaip nesuprantantis pašnekovas. – Mūsų jėgos struktūros, tokios kaip STT, turi labai plačias valstybės suteiktas galias priimti sprendimus. Bet kartu jos tą turi daryti laikantis įstatymų ir, neabejotinai, nepažeidinėjant žmogaus teisių. Kiekvienas ribojimas, kuris yra taikomas žmogui, turi būti pasvertas, apsvarstytas.“

Anot D.Žalimo, šiuo konkrečiu Š.Narbuto ligos atveju, tokį draudimą gauti jam pagal situaciją būtinas medicinos paslaugas, jei taip iš tiesų buvo, tikrai galima laikyti nežmonišku elgesiu.

Situacija: pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, Lietuvos teismai nematė. (Vyriausybės nuotr.)

Trūksta žmogiškumo

Visą mėnesį po sulaikymo Š.Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

„Pusantrų metų man buvo drausta kaip nors viešai komentuoti vykstančius procesus. Nepaisant to, kad kiti mano interesai – ekonominiai, darbiniai ir panašiai – buvo apriboti, aš negalėjau net įvardyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro spaudimą liudytojams, vilkina procesą. Tuo tarpu patys STT tai darė laisvai. Taip visuomenę pasiekė tik vienpusė informacija, o aš savo pozicijos visiškai negalėjau reikšti“, – Š.Narbutas tikisi, kad šį Lietuvos teisėsaugininkų veiksmą taip pat išnagrinės Strasbūro teismas.

Anot D.Žalimo, šiuo atveju svarbiausias klausimas – ar toks STT veiksmas buvo būtinas ir proporcingas? „Manau, kad jei pati ikiteisminio tyrimo institucija ar prokuratūra komunikuoja kažkokią medžiagą, tai logiška, kad būtų leista ir tam asmeniui komentuoti“, – pastebėjo teisės profesorius.

Š.Narbutas teigė neabejojantis, kad šiuo metu prieš jį vykdomas teisminis procesas pasibaigs išteisinimu. „Nepaisant to, šis procesas jau trunka beveik trejus metus. Ir visi tie praradimai, nekalbant apie sutryptą reputaciją, sveikatos pablogėjimą, bet ir apie finansus, galimybes dirbti ir užsidirbti, kurios irgi maksimaliai buvo apribotos, padaryti negrįžtamai, – sakė jis ir apibendrino: – Tokius veiksmus – ikiteisminis tyrimas pradedamas, tęsiamas, vilkinamas, nekontroliuojamas, ir vyksta tokia didele apimtimi – vertinu kaip policinės valstybės apraiškas.“

„Dažniausiai individualūs pažeidimai yra susiję su pareigūnų kompetencijos stoka, aiškinant ir taikant įstatymus. Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos“, – Lietuvos teisinės sistemos skaudulius išvardijo profesorius D.Žalimas.

Vyriausybės duomenimis, per praėjusius kelerius metus Strasbūro teismas 14-oje bylų prieš Lietuvą nustatė Konvencijos pažeidimų. Perpus mažiau bylų pažeidimų nenustatyta, dviejose bylose patvirtintas taikus susitarimas.