Praėjus dviem savaitėms po Gedemino Kiesaus dingimo kriminalistai jau galėjo pasakyti, kad tai – „tulpinių“ gaujos darbas, tačiau vis dar nebuvo konkrečių įrodymų, kurie galėtų nusikaltėlius pasodinti už grotų. Sergejaus Piskunovo ir Vidos Kazlauskaitės žmogžudystės kaltininkai buvo žinomi dar greičiau – po kelių dienų. Tačiau ir šioje byloje trūko įrodymų veikti.

Lemtingą klaidą padarė ir kozirius policijai į rankas įdavė vienas „tulpinių“ lyderių Romualdas Čeponis. Panevėžyje nuo teisėsaugos slėpęsis vyras nusprendė nužudyti savo žmonos sesers draugą Saulių Bitę. Teisėsaugininkai gavo informacijos apie šį nusikaltimą.

Per sulaikymo operaciją Pušaloto miestelyje ginkluotas R. Čeponis buvo nukautas. Tačiau gyvi liko jo bendrininkai. Vienas jų – Afganistano karo veteranas Sigitas Novikovas. Panevėžietis tylėjo keturis mėnesius, tačiau atkaklus pareigūnų darbas davė savo vaisių. S. Novikovas prakalbo ir papasakojo apie padarytus nusikaltimus.

Du motyvai žudyti

Su buvusiais kolegomis aptarinėdamas 16 metų senumo įvykius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas iškelia klausimą, už ką „tulpiniai“ nutarė nužudyti savo bendrininką ir bičiulį S. Bitę.

Artūras Garla, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, sako, kad pagrindinis motyvas – asmeninis. S. Bitė gyveno su R. Čeponio žmonos seserimi, tačiau šis ėmė įtarinėti, kad S. Bitė, A. Garlos žodžiais, „primerkia į jo žmoną“. „Jis norėjo išsiaiškinti, kas ten kaip. Toks pagrindinis motyvas ir buvo“, – sako A. Garla.

Algirdas Matonis, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras, papildo kolegas ir atskleidžia dar vieną priežastį: „R. Čeponis įtarė, kad S. Bitė galimai bendradarbiauja su policija.“

S. Novikovas papasakojo, kad R. Čeponio prašymu S. Bitę atvežė į mišką pasikalbėti, o tuomet sulaukė nurodymo surakinti jį antrankiais, apvynioti galvą lipnia juosta. S. Bitė buvo nuvežtas dar giliau į mišką. Pirmą šūvį paleido pats R. Čeponis. Liudininko teigimu, po to jis pasikvietė Donatą Fedčą, įdavė ginklą į rankas ir liepė šauti. Vėliau paaiškino, kad jis dabar „surištas“ su gauja.

Prakalbino žmogišku bendravimu

Išgaunant tiesą atliktą darbą teisėsaugininkai vadina aukštuoju pilotažu. Pradinę informaciją apie nusikaltimą teko rinkti rengiant daugybę apklausų. Per jas žmonės nė neįtardavo, kad atskleidžia naudingos informacijos, tačiau po grūdelį buvo lipdomas bendras paveikslas. Vėliau su turima informacija tekdavo eiti pas įtariamąjį ir apsimesti, kad žinai viską, kad nebėra ko slėpti. Rimtą postūmį prakalbinant S. Novikovą davė ir psichologinis darbas. Kriminalistai siekė parodyti, kad įmanoma išlipti iš nusikaltimų liūno ir vėl tapti gerbiamu žmogumi.

A.Matonis atskleidžia, kas jam labiausiai įstrigo bendraujant su S. Novikovu. „Su kolega Edmundu Kliuku, patyrusiu operatyviniu darbuotoju, vykdavome su juo [S. Novikovu – LRT.lt] į tą miško masyvą, kur viskas įvyko. [...] Tas miškas buvo tokia savotiška R. Čeponio „relakso“ zona. Kadangi gyveno nelegaliomis konspiracijos sąlygomis, naktį paprašydavo, kad jį nuvežtų į mišką. Paleidžia vieną, jis visą naktį miške prabūna, švintant jį pasiima iš ten. Mes kaip ir juokavome, kad tame miške pakasta nemažai jo priešų, tai jis eina į kapinyną ir džiaugiasi savo veiklos rezultatais“, – pasakojimą pradeda A. Matonis.

Pareigūnai sako, kad tame R. Čeponio pamėgtame miške jie aptiko bidoną su ginklais. Kaip aiškina A. Matonis, jei reiktų atsitraukti, ginklus būtų galima pasiimti ir jais pasinaudoti. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras pasakoja ir dar vieną iškalbingą epizodą: „Kalbant apie tai, kas įsiminė iš tų važiavimų į mišką: buvo pietų metas, netoli esančioje kaimo parduotuvėlėje nusipirkome šlapios dešros, pomidorų, agurkų ir pavažiavę nuošalioje vietelėje ant kapoto pasipjaustėme. Pasiūlėme ir jam [S. Novikovui] valgyti, jis buvo su antrankiais. Pagal tas nusikaltėliškas taisykles jis negali imti to maisto“, – prisimena A. Matonis. Iš pradžių atsisakinėjęs, pareigūnų įtikinėjamas, kad reikia valgyti, S. Novikovas pasidavė – valgė kartu. „Tai rodo, kad žmogus jau elgiasi ne pagal nusikaltėlišką mąstymą“, – teigia A. Matonis.

Pats S. Novikovas pareigūnams vėliau prisipažino negalvojęs, kad šie dalinsis maistu su nusikaltėliu, žinodami, kad jis žudikas. Toks bendravimas, anot A. Matonio, ir padėjo jį prakalbinti.