Quantcast

Skaitytojos nuomonė: Nuo krepšinio link patriotizmo

Kiekvienos reikšmingesnės valstybinės šventės išvakarėse vis grįžtu prie savęs – 35 metų Lietuvos pilietės, tradicinės šeimos atstovės – tautinės tapatybės svastymų. Tokia švente, veikiau, gedėjimu, tapo Lietuvos krepšinio komandos rungtynės su makedoniečiais. Jų metu, nors sirgau už lietuvius, sakiau sau, kad jų priešininkai irgi nusipelnė laimėti. Vien dėl tos paprastos priežasties, kad jų – tik 2 milijonai, duodu galvą nukirsti, kad dauguma lietuvių, tame tarpe ir aš, negajėme tiksliai pasakyti, kur ji yra, ir kas jos sostinė. Aišku, kad Europoje. 

Ir dar dėl to, kad prieš šias varžybas ne kartą girdėjau juos vadinant čempionato išsišokėliais, nevertais pergalių, kurias iškovojo, iš viso – kažkokiu nesusipratimu. Jų pergale tapo jų tautos manifestu pasauliui, kaip kažkada Lietuvos – „Mes esame“. Išlikusi rami po lietuvių rinktinės pralaimėjimo, suirzusio vyro buvau apkaltinta nepatriotiškumu, taigi, klausimas, patriotė aš ar ne, vėl visu gražumu „pasistojo“. 

Laikau save Lietuvai ir į ją atnešusiai Europą katalikų religijai moraline prasme prarastosios kartos atstove. Iki paauglystės augau tarybinėje santvarkoje, pusiau prie sistemos prisitaikiusių vidutinių provincijos inteligentų šeimoje, šventai tikėjau skiepijamomis šviesios komunizmo ateities vizijomis, buvau pionierių organizacijos aktyvistė, smerkianti buržua, žmones, perkančius tuo metu iš dolerinių. Taigi jau pirmosiomis Sąjūdžio dienomis atsiduriau vertybių kryžkelėje.Tiek ilgai puoselėtas pasaulis pasirodė buvęs dirbtinis, iliuzija. 

Gilios tautos žaizdos, praieties aimanos iš „Lietuviai prie Laptevų jūros“ stumte stūmė mestis į kitą, visiškai priešingą pusę (juk tiek buvusių komunistų staiga tuo metu taip pat nušvito ar „nušvito“), bet šeimai stengiantis išlaikyti ramybę, buvau priverstinai sustabdyta. „Mus ir jus tarybinė santvarka siekė padaryti mankurtais“, - ir šiandien ataidi šviesios atminties rusų k. mokytojos žodžiai. „Tyliai, nuosekliai, atiminėjo iš mūsų kalbą, atmintį, istoriją, trynė menkiausius sąmonės kristelius“. Su siaubu jos klausiausi, suvokdama, kad jau tokia mankurte kone buvau tapusi.


„Smetona“ žemaitiškai vadinome grietinę ir tik pusę ausies buvo tekę iš močiutės girdėti apie tokį prezidentą. Senelio brolį nušovė miškiniai (dabar šis žodis skamba šventvagiškai, jį bijo ištarti net istorikai, bijodami būti apkaltinti nepatriotiškuku), nes jis jiems neleido išnešti iš namų paskutinio maisto likučių. Šovė į pilvą ir paliko gulintį viduryje kiemo numirti baisiose kančiose. Apie Sibirą žinojau, kad į jį vežė buožes, gerų valstiečių skriaudikus. 

Nukritusi uždanga pradžioje sukėlė euforiją, norą atsigriebti už prarastą laiką. Krimtau pirmąsias pasirodžiusias tikrosios Lietuvos istorijos knygas, traukiau su visais A.Vilčinsko dainas, apsikabinau B. Brazdžionį, K. Bradūną, kitokioje šviesoje išvydau Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Tapau praregėjusia – tokia save laikiau gerus dešimtį metų. Nors ta tikrąja Lietuvos patriote netapau... 

Ar galėčiau numirti už tėvynę? Ar išleisčiau už ją numirtį vyrą, vienintelį sūnų? Ne...Nors su vaikais vasario 16 – ąją kad ir namie sugiedame Lietuvos himną, su dukra mintinai mokame Aistės Smilgevičiūtės partizanų dainas. Nors žinau, kad numirčiau be lietuviško žodžio – jo didžiulį ilgesį pradedu jausti ilgesnių komandiruočių į užsienį metu. Ar aš patriotė? Palieku spręsti tiems, kas save laiko patriotais...

Vadinu save prarastąją karta, kuri, kartą supratusi didžiulę klastą, jau nesąmoningai gyvena su nuostata „nepasitikėk niekuo“. Todėl dabar į daugelį Lietuvoje vykstančių procesų – švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos reformas, nuolatinius ditirambus ES paramai, euforiją dėl naujos AE, dujų terminalų statybos vardan tos Lietuvos žiūriu be rožinių akinių.

Operavimas vardu „Lietuva“ jau senokai įgyjęs prėską ir primityvų atspalvį magnatų lūpose, dažnai net neprisidengiant apsimestinio mandagumo šydu. „Ar tai Lietuva?“ -svarstau, žiūrėdama į eilinį aukštuomenės šokių konkursą. „Ar tai Lietuva?“-klausiu savęs kirpykloje, kartą į mėnesį vartydama žurnalą „Žmonės“. „Ar tai Lietuva?“- per televiziją stebiu krabų lazdelėmis ir žaidimais žmones maitinančius politikus, bažnyčioje – suvargusias, pabąlusias, pusbadžiu gyvenančias iš valstybės skirtos pensijos močiutes, šiurpiais balsais prieš pamaldas choru kalbančias rožančių.


Ar toje mano Lietuvoje negalinti išmaitinti vaikų motina vaikšto po savivaldybės kabinetus ir prašo iš jos paimti vaiką, kad jį kažkas pamaitintų? Ar joje kaip ir pasaulio žvaigždėje, į kurią, deja, lygiuojamės ir toliau – aukščiau už dievą ir žmogaus gyvybę jau tapo pinigas – spalvotas gabalėlis popieriaus? Žiauru, bet kartais pamąstau, kad būtų gerai, kad dievas mums atsiųstų didelę nelaimę, kuri vienaip ar kitaip paliestų kiekvieną – galbūt pabustume? 

Esu prarastoji karta europinei religijai. Masinių ėjimų į bažnyčią įtraukta, bandžiau eiti kartu, nugalėti savyje nuo gimimo skiepytą puikybę( „Žmogus – visų stipriausias“), klaupiausi ir kartojau maldos žodžius. Bet viduje neatsirado nieko, išskyrus baimę. Religijos primityvumas, dvasininkų puikybė (o, kas aš tokia, kad galėčiau juos teisti?), grįžimas prie tautos šaknų – kas jiems prieš 700 m. davė teisę krauju ir ugnimi įrodinėti, kad mūsų dievai netikri, kas mus reikia mokyti, kuo tikėti ir kaip gyventi? -  nuo europinės religijos stumia vis toliau. 

Auginu religijai prarastus vaikus, kurie, lankydami tikybos pamokas, stebina klausimais: „Mama, o kodėl Dievas turėjo tik vieną sūnų? Mama, o kodėl musulmonus reikia versti katalikais?“ Ar katalikų tikėjimas ir Lietuva – neatskiriama? Ar būti patriote reiškia tikėti vienatinį katalikų dievą ir tai aktyviai demonstruoti? 

Esu prarastoji karta, netikinti, abejojanti, nepatogi, bet ir neturinti jėgų ką nors keisti dėl naujos – laukinio kapitalizmo santvarkos politikos – išspausti iš mūsų viską, ką galima, užkimšti sąmonę nereikšmingų dirbtinų vertybių vaikymųsi, o po to, kai mes jau nebesame pajėgūs vartotojai ir vartojimo produktų ir paslaugų gamintojai – išmesti į užtarnautą, bet tikrai ne orią senatvę. 

Kažkas pasakė, kad turi išmirti penkios kartos, kad kas nors iš esmės pasikeistų, stebiu  jaunąją kartą ir klausiu savęs, ar keičiasi? Kuo ji gyvena? Lietuva?


Šiame straipsnyje: krepšinispatriotizmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Viktoras

Viktoras  portretas
Iš tiesų pasimetusi vertybių erdvėje moteris.Manau,kad tai nulėmė visų pirma dvi priežastys:1.taip ir nesugebėjo atrasti tikrojo krikščioniškojo tikėjimo,pažįsta jį tik paviršutiniškai; 2.tautinių /lietuviškų/ pagrindinių vertybių svarbos menkas suvokimas,o tai neleidžia pilnai ir tinkamai įvertinti savosios valstybės egzistavimo reikšmės kiekvieno žmogaus gyvenime.Tad,šio straipsnio autorė niekaip neatranda svarbjausių savo gyvenimo orientyrų.

nesuprantu

nesuprantu portretas
ko ji apskritai rašo? Suprantu, kad jei ji neturi visko, ko nori, vadinasi, gyvena ne tėvynėje. Geriausias būdas jai - išvykti iš Lietuvos, kitur bus geriau - algos didėlės, pilvas pilnas ir rypauti nereikia.

Riva

Riva portretas
Retas,vertingas komentaras.Tai mano aplinkos daugumos nuomonė.Gaila,kad ją reikšti reikia nemažos pilietinės drąsos...
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių