Nežino nei pavardės, nei adreso

Pieštuku primarginti trys mokyklinio sąsiuvinio puslapiai atskleidė suaugusio vyro troškimą gyventi blaiviai.

Laiške nenurodoma autoriaus pavardė, nežinomas šio žmogaus amžius. Vyras neįvardija ir mamos adreso, net kuriame mieste ar kaime gimdytoja gyvena. Žinomas tik rašiusiojo vardas – Vytautas.

Kadangi nuo Palangos tilto bei molų Klaipėdoje į jūrą žmonių nusviedžiami buteliai su laiškais dažniausiai bangų išmetami Liepojos paplūdimyje, galima tik spėti, kad lietuvis savo širdies šauksmą švystelėjo į Baltiją kažkur Lietuvos pajūryje.

Veikiausiai jis yra klaipėdietis, nes mini lankęsis Priklausomybės ligų centre, o toks yra Klaipėdoje.

"Mama, ačiū, kad atvedei mane į gyvenimą. Aš šiandieną, išėjęs iš priklausomybės ligų centro, supratau, kur yra gyvenimo vertybės. Aš esu stiprus ir pažadu tau, kad nuo šios dienos – 2014 metų liepos 4 – aš niekada nebenoriu vartoti heroino. Tebūnie, kad aš jau turiu tą priklausomybę ir esu vadinamas narkomanu (kalba netaisyta – aut. pastaba)", – prisipažino mamai ir sau pačiam Vytautas.

Toliau jis paaiškino norįs likti anonimu, matyt, suvokdamas, kad vieną dieną kas nors gali rasti ir perskaityti jo laišką.

Tądien kai kas pasikeitė?

Lietuvis tikėjosi, jog tada, kai kas nors atkimš butelį, jis jau bus kitas žmogus, pamiršęs vargus dėl priklausomybės nuo kvaišalų.

Vytautas pripažino, kad iki tos akimirkos, kai rašė laišką, tik naikino save, bet kelis kartus vis kitais žodžiais tikino esąs stiprus ir kupinas ryžto nugalėti. Jam gražus pasaulis, jis nori būti tarp šviesių, besišypsančių žmonių.

"Bus labai sunku ir fiziškai, ir morališkai. Žmonės juoksis, nenorės, kad atsistočiau. Bet man nesvarbu, aš turiu tave, tą pačią, su kuria kovojome kartu. Mes nugalėsime šitą kovą kartu... Su didele meile. Vytautas 2014 07 04", – viltingai laišką baigė lietuvis.

Akivaizdu, kad liepos 4-ąją kai kas atsitiko. Būtent po apsilankymo Priklausomybės ligų centre jis prisiekė sau ir mamai, kad atsisako heroino.

Vokiečių žurnalistas norėtų susisiekti su šiuo lietuviu ir paklausti, ar šis sutiktų tapti jo knygos personažu.

Po straipsnio dienraštyje „Klaipėda“ nei Vytautas, nei jo mama neatsiliepė, tad iki šiol šio žmogaus likimas redakcijai nėra žinomas.

Galbūt Vytautui pasisekė tapti blaiviu žmogumi ir jis norėtų pasidalyti savo patirtimi.

O jeigu jam pritrūko valios tai padaryti, susitikimas su O.Lück'u bei uostamiesčio žurnalistais galėtų tapti dar vienu postūmiu naujam gyvenimui.

Pokalbis su Vytauto mama būtų vertinga žinia kitiems panašaus likimo žmonėms.