Vasario 16-oji – svarbiausia šeimos šventė

Kiekvieną Vasario 16-ąją klaipėdietė Rima Radžiuvienė Vėžaičių kapinėse aplanko savo senelio Pijaus Kalavinsko kapą. Moteris ne kartą nustebo šaltą žiemos dieną radusi ant jo gėlių arba žvakių. Nepriklausomybės kovų dalyvis ir sovietmečiu buvo mėgstamas kaimynų.

Ginti Tėvynės – su broliu

R.Radžiuvienė senelio kapą valstybinių švenčių dienomis lanko ne atsitiktinai, ji yra nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos kariuomenės savanorio vaikaitė.

Žinodama, kad seneliui tos dienos nebuvo paprasti laisvadieniai, moteris šalia žvakės neretai įsmeigdavo ir mažytę Lietuvos trispalvę.

P.Kalavinskas su metais jaunesniu broliu Juozu išėjo ginti besikuriančios Lietuvos valstybės būdamas vos 20-ies. Jie buvo vyriausi dešimt vaikų turinčioje šeimoje, kurioje augo penkios seserys ir penki broliai.

Muziejininkė Danutė Ardzijauskaitė nustatė, kad vien Vilkaviškio krašte savanoriais tapo per tūkstantis jaunų vyrų.

Apie juos išleistame leidinyje "Vilkaviškio krašto 1918–1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių vardynas" teigiama, kad nerasta duomenų, jog vilkaviškiečiai savanoriai į nepriklausomybės kovas būtų išėję 1918 m.

Pirmoji jų banga pakilo 1919 m. pradžioje, vėliau, 1923 m., daug vyrų ėjo vaduoti Klaipėdos.

R.Radžiuvienės giminės nežino, kada tiksliai Pijus ir Juozas iš Gražiškių valsčiaus, Vidgirių kaimo išėjo į kariuomenę. Nedaug išliko žinių ir kur jie tarnavo.

Viena aišku, kad Pijus tarnavo Lietuvos pasienyje, Kretingos apylinkėse. Galima tik spėti, kad jis galėjo dalyvauti ir Klaipėdos sukilimo kampanijoje.

Kai prieš Vasario 16-ąją randu ant savo senelio kapo gėlių ar žvakių, suprantu, kad žmonės jį dar atsimena ir taip išreiškia pagarbą.

Ko gero, būtent todėl P.Kalavinskui už tarnavimą Tėvynei buvo skirtas 8,12 hektaro sklypas Vėžaičių pakraštyje. Savanoriui buvo suteikta ne tik žemės, bet ir medienos.

1936 m. vaizdingoje vietoje, ant aukštoko šlaito, prie Gerdaujos upelio kranto jis pasistatė namą ir ūkinius pastatus.

Taip suvalkietis apsigyveno Žemaitijoje, kur kitų jo pavardę turinčių žmonių daugiau nebuvo, o ir dabar, panašu, nėra.

Buvo laisvamanis

P.Kalavinskas su žmona susilaukė trijų vaikų: sūnaus Vlado, dukrų Dangerutės ir Julijos Aldonos.

Sūnaus likimas nežinomas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui jis pasitraukė į Vokietiją, ten vedė, susilaukė dukros ir giminaičiams nežinomomis aplinkybėmis mirė.

Jo dukra su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais ryšių nepalaiko.

Giminės: P.Kalavinsko brolio Juozo vestuvinė nuotrauka – blankus atminimas apie giminaitį. (Nuotrauka iš knygos "Vilkaviškio krašto 1918–1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių vardynas")

"Vienintelis dalykas, ką iš senelio esu girdėjusi apie jo jaunystę, buvo pasakymas: "Man teko su A.Smetona prie vieno stalo sėdėti ir su jo šunimi po stalu gulėti." Aišku, tai buvo šposas, nieko nepasakantis apie tikrąją jo tarnybą. Apsigyvenęs svetimame krašte ir tarpukariu, ir sovietiniais metais jis buvo labai gerbiamas žmogus", – apie senelį pasakojo R.Radžiuvienė.

Ne tik namiškiai, bet ir kaimynai žinojo, kad P.Kalavinskas buvo laisvamanis. Į bažnyčią jis nueidavo tik dukart per metus – per Kalėdas ir Velykas, namiškiams lankyti bažnyčios nedraudė, bet ir savo pažiūrų neslėpė.

Tokių pat pažiūrų buvo ir jo jaunėlė dukra Julija Aldona, tapusi istorijos mokytoja, ilgus metus dirbusi tada 1-ąja vidurine vadinamos mokyklos vakariniame skyriuje.

Obuoliai – vynui gaminti

Vyras buvo pagarsėjęs kaip nagingas medžio darbų meistras. Anūkė iki šiol yra išsaugojusi nemažai senelio įrankių, ūkiniame pastate jis buvo įsirengęs įspūdingą dirbtuvę.

Ypatingus savanorio pomėgius ir būdo bruožus perėmė jo dukros ir vaikaitės. Vienas jų – gebėjimas auginti bites.

Be to, vyras itin dailiai rašė ir turėjo ypatingą estetikos pojūtį. Šį bruožą paveldėjo ir viena jo dukrų, o dailią rašyseną ir gebėjimą piešti iš jos perėmė dukra Rita.

Nors P.Kalavinsko sodyba vėliau buvo perstatyta, sklypą iki šiol nuo vakarinių vėjų saugo senelio sodinti lėtai augantys skroblai, o bitės dūzgia jo sodintose liepose.

P.Kalavinskas savo valdose buvo pasodinęs du didžiulius sodus, kuriuose augo labai daug įvairių veislių obelų.

R.Radžiuvienės atmintyje išlikusios ir raudonųjų serbentų kekės, dydžiu primenančios vynuoges.

Įamžino: P.Kalavinsko žentas 2010 m. uošvio sodybos kieme pastatė stogastulpį garbingai šeimos praeičiai atminti. (Daivos Janauskaitės nuotr.)

Iš gausybės obuolių vyras gamindavo vyną. Priklausomai nuo jų rūšių ir išlaikymo trukmės, sodybos šeimininkas pagamindavo skirtingo stiprumo ir saldumo, o ant butelių užrašydavo: mergaitėms, moterims, vyrams, seniams.

Kiekvienas svečias būdavo pavaišinamas tuo ypatinguoju P.Kalavinsko vynu.

Miestelio laiškanešys, pavarde Vėjelis, buvo taip pamėgęs bendrauti su Vėžaičiuose įsišaknijusiu suvalkiečiu ir įjunkęs taip ragauti jo vyno, kad neretai tekdavo pasiaiškinti, kodėl kitiems klientams teko jo ilgai laukti.

Apie progą – puse lūpų

Kai atėjo sovietai, krauju užtarnauta žemė buvo nacionalizuota.

P.Kalavinskas suprato, kad priešintis beprasmiška, ir geruoju atidavė ne tik žemę, bet ir arklius. Liko tik nedidelis plotelis aplink sodybą.

"Aš buvau pagrindinė senelio pagalbininkė ir mylimiausia anūkė. Iš jo išmokau karvę melžti, sviestą mušti, šienauti, uogauti, grybauti ir net ypatingai valgyti virtą kiaušinį. Jį visada įdėdavo į tam skirtą indelį, nulupdavo iki pusės, arbatiniu šaukšteliu pasikabindavo gabalėlį sviesto ir tuo pačiu šaukšteliu kabindavo druska pabarstytą kiaušinį. Duonos kąsdavo atskirai, – prisiminimais dalijosi R.Radžiuvienė. – Senelis priskindavo alyvinių obuolių, nueidavo į Vėžaičių autobusų stotelę, ir visi žinojo, kad juos verta pirkti, nes vargu ar kas turėjo tokių kaip P.Kalavinsko obuolių."

Apie tai, kad senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, moteris sužinojo ne iš jo paties.

Šeimoje ne tik šia tema nebuvo garsiai kalbama.

Visi jos tėvelio šeimos nariai buvo ištremti, tik jam, tada dar nepilnamečiui, pavyko išvengti baisios lemties, nes mokėsi ir su tėvais nebegyveno. O kai parėjo namo, rado ištuštėjusią trobą.

Tada iš sielvarto 17-metis baisiai pasigėrė.

Nors sovietmečiu apie savanoriavimą baimintasi užsiminti, Vasario 16-ąją Kalavinskų, o vėliau savanorio dukros Julijos Aldonos ir jos sutuoktinio, iš gretimo kaimo kilusio Alfonso Šatkaus, šeimoje visada būdavo patiekiami išskirtiniai pietūs.

Namiškiai buvo susitarę, jei kas ateis, sakys, kad švenčia gimtadienį.

Tokių pietų metu Šatkų dukros Rima ir Rita sužinojo puse lūpų sakomą tiesą, kodėl Žemaitijoje iš mamos pusės neturi giminių, kaip senelis gavo šiame krašte žemės ir susikūrė čia savo gyvenimą.

Žmonoms – po paminklą

P.Kalavinskas mirė 1980 m., kai jo mylimiausia anūkė jau laukėsi dukros ir buvo bebaigianti medicinos studijas. Jis mirė prieš savaitgalį, morge buvo tik viena sanitarė, todėl R.Radžiuvienei teko pačiai parengti senelį paskutinei kelionei.

Pergyvenęs tris savo žmonas, jis prašė dukterų palaidoti jį ne kur kitur, o Vėžaičiuose. Pirmoji jo pati, su kuria susilaukė vaikų, mirė gana anksti.

Kad nebūtų vienas, jis parsivedė šišioniškę Idą. Ta moteris buvo be galo gera šeimininkė ir P.Kalavinsko šeima ją gerai priėmė.

Ši moteris dar tarpukariu Klaipėdoje dirbo pas cukraus fabriko valdytoją Miką Andriušaitį. Vėliau fabriką nacionalizavus Ida ėmėsi prižiūrėti kur kas vyresnį savo darbdavį, o kai ištekėjo už P.Kalavinsko, į jo namus atkeliavo ir M.Andriušaitis.

Santuoka truko 10 metų, per tą laiką mirė senasis M.Andriušaitis, o kai anapilin iškeliavo ir Ida, ją palaidojo greta buvusio darbdavio.

Vėliau P.Kalavinskas buvo dar kartą vedęs, bet trečioji žmona mirė po trejų metų.

Savanoris visoms savo pačioms pastatė po paminklą, bet pats nepanoro atgulti nė prie vienos jų.

Po daugelio metų, kai buvo naikinamos senosios Gargždų kapinės ir žmonės buvo raginami išsigabenti savo artimųjų palaikus, pirmosios savanorio žmonos kaulus R.Radžiuvienė pati iškėlė iš kapo duobės ir paguldė šalia senelio Vėžaičiuose.

Nepraranda vilties

"Kai prieš Vasario 16-ąją randu ant savo senelio kapo gėlių ar žvakių, suprantu, kad žmonės jį dar atsimena ir taip išreiškia pagarbą. Mano tėvai buvo mokytojai, gyveno Klaipėdoje, bet savaitgalius ir atostogas leisdavome Vėžaičiuose. Ta žemė ir sodyba buvo ne tik šeimos maitintoja, bet ir saitas su seneliu, su jo praeitimi", – tikino gydytoja, Klaipėdos universiteto docentė, medicinos mokslų daktarė R.Radžiuvienė.

Tapę pensininkais tėvai apsigyveno kaime, puoselėjo sodybą. Šeima atgavo senelio žemę, bet atskirais rėželiais, toli nuo sodybos.

Kasmet į kiemą sugrįžtanti gandrų pora R.Radžiuvienei tarsi sako, kad kada nors namo grįš ir užsienyje gyvenanti jos dukra su savo vaikais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Tuomet nebuvo galima kelt vienos vėliavos, dabar - kitos... :s

Jonas Lietuvis

Jonas Lietuvis portretas
Mano dėdė gimęs 1918 vasario 16 d.tad švęsti turėdavome progą . Užjaučiu tuos kurie šią dieną pranešinėdavo apie švenčiančius , kabinančius Lietuvos vėliavą, pasisakančius už laisvą Lietuvą nuo Kruvinojo teroro. Su Vasario 16.

Pranas Pričkus

Pranas Pričkus portretas
Man teko švęsti vasario 16 d. Lietuvos atkūrimo dieną KGB tardytojo Antano G. aplinkoje, tik sekančią dieną sužinojau, kad tai buvo jo gimtadienis, o ne vasario 16-osios proga.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių