Quantcast

Už straipsnį apie pokario Klaipėdą – į lagerį

Žurnalisto darbas Sovietų Sąjungoje buvo nesaugus ir net pavojingas. Tai liudija poeto ir žydų žurnalo „Einigkeit“ bendradarbio litvako Hiršo Ošerovičiaus istorija – po straipsnio apie pokario Klaipėdą priverstinai atsidūrė Karagandos lageryje. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu užsienio žvalgyboms.

Visur – akys ir ausys

Šiemet birželį sukaks 115 metų nuo žydų poeto H. Ošerovičiaus gimimo.

Šio iš Panevėžio kilusio litvako likimas keistai persipynęs su Klaipėda, nors čia jis lankėsi, galima spėti, tik kartą, tačiau to pakako, kad užsitrauktų sovietų valdžios nemalonę.

H. Ošerovičius dar prieškariu baigė teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Jis išvengė holokausto, nes karą praleido evakuacijoje Alma Atoje (Kazachstane), beje, kartu su rašytoju Petru Cvirka.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomos H. Ošerovičiaus baudžiamosios bylos matyti, kad jau ten jis turėjo bent tris saugumo „aukles“. Skundikai nuosekliai informavo organus apie kiekvieną „neteisingą“ H. Ošerovičiaus žodį ir mintį.

Agentas Julijanas cituoja H. Ošerovičių: „Viskas, kas rusiška, – netobula ir yra blogai. Europoje visur matyti kultūros ženklai, o čia, SSRS, klesti absoliuti ne kultūra – nevykę daiktai, tokie pat meno kūriniai, tokia pat ir vidaus politika. Bet kuris vokiečių poetas – Rilkė ar Gerderlingas – kur kas aukščiau nei Puškinas“ (1941 09 22).

Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui.

„H. Ošerovičius aiškino, kad evakuotųjų koncentracija Pietuose liudija, jog daugelis viliasi, kad bus perbraižytos valstybių sienos“, – ataskaitoje rašė tas pats Julijanas.

Agentas „Šolom“ referavo: „H. Ošerovičius pasakojo apie savo buvusį gyvenimą, kaip priklausė sionistų organizacijai ir kaip nekenčia visko, kas rusiška“ (1941 10 11).

Agentas Julijanas perdavė H. Ošerovičiaus pamąstymus: „Kai kurie sovietų rašytojai dėl sunkių savo gyvenimo sąlygų priversti į savo kūrybą įtraukti ir maldas bolševizmui. Jis sakė, kad sovietizmu sotus iki kaklo, ir kad visai kitų jausmų vedinas galėtų eiti į amerikiečių ar anglų savanorių legioną“ (1942 04 21).

Agentas Roma tvirtino, kad „H. Ošerovičius šaltiniui perdavė antisovietinius gandus, kuriuos girdėjo per vokiečių radiją“ (1942 12 04 ir 1942 12 08).

Agentui Kantui, kuris ataskaitą savo šeimininkams apie stebimąjį perdavė 1943 m. kovo 4 d., pasirodė, kad H. Ošerovičius yra karjeristas, ir jį įskundė dėl vokiečių radijo klausymo.

Agentas Roma 1943 m. lapkričio 18 d. informavo, kad H. Ošerovičius išreiškė palaikymą L. Trockiui ir šmeižikiškai kalbėjo apie Sovietų Sąjungos vadovybę.

Pagal NKVD agentų ataskaitas, tiksliai žinoma, kad 1944 m. balandį H. Ošerovičius gavo siuntinį iš Palestinos ir po to „šmeižė Sovietų Sąjungos tautų kultūrą“.

„Sunku pasakyti, kuo visa tai baigsis, aišku viena, kad 1917 m. revoliucinės internacionalizmo ir socialistinės romantikos idėjos žlugo ir jokia jėga jų Sovietų Sąjungoje nebeatgaivins“, – pranešime sovietų saugumiečiams perduodamas H. Ošerovičiaus nuomonę 1944 m. liepos 16 d. rašė agentas Julijanas.

Istorija: H. Ošerovičius po komandiruotės į Klaipėdą 1948 m. savo straipsnyje gerokai pagražino situaciją mieste, nes dar po gero 10-mečio gatvėse buvo ne viena tokia griuvėsių krūva. A. Stubros nuotr.

Iš Klaipėdos – į Karagandą

Nors vien jau šių skundų buvo daugiau nei pakankama net ir aukščiausiai bausmei, H. Ošerovičius buvo suimtas tik po penkerių metų, kai Sovietų Sąjungoje įsisiūbavo stalininė antisemitinė kampanija.

Po karo Hiršas grįžo į Lietuvą, kur su žmona Rivka Šmukleryte-Ošerovič (gim. 1911 m.) apsigyveno Vilniuje, tuometėje M. Melnikaitės gatvėje 10–8 (dabar A. Juozapavičiaus g.) ir užsiėmė žurnalistiniu darbu.

G. Ošerovičiaus 1945–1948 m. buvo Žydų antifašistinio komiteto žurnalo „Einigkeit“, leisto Maskvoje jidiš kalba, korespondentas Lietuvoje.

Iki suėmimo jis dirbo ir žurnalo „Švyturys“ redaktoriaus pavaduotoju.

1948-aisiais „Einigkeit“ redakcijos jis komandiruojamas į Klaipėdą, kad parašytų straipsnį apie kylantį naują sovietinį uostamiestį.

Žurnalistas vargiai galėjo įsivaizduoti, kad ši kelionė ir jo straipsnis bus lemtingas tolesniam jo gyvenimui ir kitus septynerius metus jam teks praleisti Karagandos priverstinio darbo lageryje.

Atskleidė slaptą informaciją?

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnyje „Klaipėda“ žurnalistas aprašė dabartinę Martyno Mažvydo aikštę, kur 1949 m., kai čia buvo atvykęs H. Ošerovičius, ant aukšto keturkampio postamento jau stūksojo patranka. Jos vamzdis simboliškai buvo nukreiptas į Vakarus.

H. Ošerovičius gana poetiškai aprašė, kaip vokiečių agresorius sulaužytu stuburu paskandintas mariose, kaip ne sykį Dangė (autorius savo straipsnyje keliose vietose ją kažkodėl vadina Range) buvo pasruvusi krauju, kaip ne kartą per visus 700 metų miestas buvo trypiamas sunkiais prūsiškais batais ir kad „prūsokai čia buvo pernelyg dažni svečiai“, kaip šešerius metus Klaipėda kentėjo nuo vokiečių okupantų.

Šiandien skaitant šį straipsnį sunku įsivaizduoti, kad už tai žmogus galėjo būti apkaltintas tėvynės išdavimu ar darbu užsienio žvalgyboms.

Straipsnio autorius netgi prisiminė Versalio sutarties 99 paragrafą, kuriuo Klaipėda buvo perduota Lietuvos valstybei A. Smetonos laikais ir kaip naciai vėl užgrobė miestą.

Bet pagaliau, anot H. Ošerovičiaus, atėjo 1945-ųjų sausio 28 d., kai „pergalingoji sovietinė armija išlaisvino Klaipėdą“.

Toliau H. Ošerovičius aprašė, koks buvo miesto vaizdas į jį įžengus: „Daugiau nei savaitę čia siautė gaisrai, liepsnojo namai, į orą vis išlėkdavo uosto įrengimai, griuvo mokyklos ir ligoninės. Miestas skendo pragariškuose dūmuose, o kai viskas nurimo, atsivėrė šiurpus miesto vaizdas.“

Autorius rašė, kad naciai sudegino 10 mokyklų, miesto ligoninę, ambulatoriją, polikliniką, iš uosto ir upės uostų liko tik griuvėsiai.

„Klaipėdoje, kuri anksčiau buvo pats stambiausias Lietuvos pramonės centras, neliko nė vienos veikiančios įmonės. Pačiais kukliausiais paskaičiavimais, nuostoliai siekė 500 milijonų rublių. Tačiau materialiniai nuostoliai dar ne baisiausia, miestas faktiškai liko be gyventojų“, – savo straipsnyje apie Klaipėdą rašė H. Ošerovičius.

„Pulsuoja darnus gyvenimas“

Žurnalistas į Klaipėdą atvyko po pusketvirtų metų nuo sovietų armijos įžengimo ir pamatė, kad čia „pulsuoja darnus sovietinis gyvenimas“.

„Mieste rūksta kaminai, gaudžia laivai, zuja automobiliai, skamba mokykliniai skambučiai, kur benueitum, visur vyksta užsiėmimai, kur bepasisuksi, vis rodoma, kas atsirado nauja, ko anksčiau nebuvo. Visur verda darbas. (…) Būsiu konkretus: per tuos trejus su puse metų atstatytas ir išplėstas Klaipėdos transporto mazgas. Kad būtų aišku, kas padaryta, pakaks užsiminti, kad per tuos nepilnus ketverius metus padaryta daugiau nei A. Smetonos laikais čia buvo investuota per 20 metų“, – rašė H. Ošerovičius.

Toliau straipsnyje užsiminta, kad atstatytas prekybos uostas, atstatyta laivų remonto gamykla, uosto įrangos gamykla, celiuliozės-popieriaus kombinatas, rašoma apie pačią didžiausią superfosfatų gamyklą „Artojas“, apie tekstilės fabrikus „Trinyčiai“ ir „Gulbė“, faneros kombinatą, galvaninių elementų gamyklą „Sirijus“, mėsos kombinatą, žuvų perdirbimo bazę, konservų ir degtukų fabrikus, metalo liejyklą, apie pastatytas keturias ligonines ir keturias poliklinikas, tris dispanserius, keturias gimnazijas, Mokytojų institutą, muzikos mokyklą ir vadinamąją jungų arba jūreivystės mokyklą.

„Dar įdomiau, kad Klaipėdoje šiandien mokosi ketvirtadalis visų gyventojų, veikia du teatrai, filharmonija, kultūros namai, 7 klubai, 37 raudonieji kampeliai, dvi bibliotekos, du kino teatrai, Pionierių namai. Prekiauja 19 prekybos organizacijų, kurios turi apie 200 parduotuvių ir keletą universalinių parduotuvių, kuriose galima gauti visko“, – rašė H. Ošerovičius apie 1949 m. Klaipėdą.

Apie uostą irgi parašyta gana išsamiai. Ten atstatytos prieplaukos ir sandėliai, krantinėse iškilo kranai, kurių čia yra 35, dar yra keturi labai galingi kranai.

Iš uosto driekiasi geležinkelis ir keliai. Į uostą atplaukia laivai iš Leningrado, Odesos, Murmansko, Archangelsko, Rygos, Talino ir kitur.

Iškraunama anglis, o kraunamas klaipėdietiškas superfosfatas.

Didžiausias darbymetis Klaipėdos uoste esą būna žiemą, kai visi kiti Baltijos jūros uostai užšalę. Uoste yra du plaukiojantys dokai.

Dar autorius džiaugėsi, kad uosto įrangos gamykloje dirba 193 stachanoviečiai ir 138 darbo didvyriai, o 115 darbuotojų savo darbo normas įvykdė 200 procentų.

Be to, mieste atstatyta du trečdaliai gyvenamųjų namų, darbininkai gavo gerus butus, ten, kur anksčiau gyveno „smetoninės Lietuvos ministras ar fabrikantai, dabar gyvena darbininkų tarnautojų šeimos“.

„Klaipėda pakilo iš pelenų. Išskirtinai sparčiai buvo atstatyta didžioji dalis mūrinių namų ir pramonės įmonių, kurios sparčiais žingsniais J. Stalino nubrėžto penkmečio keliu žygiuoja pirmyn, kurdamos klestintį sovietinį uostamiestį“, – rašė H. Ošerovičius.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Einigkeit“ jidiš kalba, paskui jį į rusų kalbą išvertė MGB vertėjas Špiro (vardo neparašė).

Visai netrukus, formuluojant kaltinimą, paaiškės, kad šiuo straipsniu H. Ošerovičius atskleidė valstybines paslaptis, kurias perėmė užsienio žvalgyba.

Apdainavo: H. Ošerovičius iškart po karo savo straipsnyje apie Klaipėdą aprašė „galingai atstatomą ir kylantį“ uostą, nors dar šešto dešimtmečio viduryje čia vaizdas buvo gana graudus. A. Stubros nuotr.

Baudžiamoji byla žurnalistui

H. Ošerovičiaus baudžiamoji byla nr. 16 367 saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, byla pradėta 1949 m. liepos 2 d., baigta tik 1956 m. gruodžio 13 d., kai poetas ir žurnalistas, praėjus daugiau nei trejiems metams po J. Stalino mirties, galiausiai buvo reabilituotas.

300 puslapių, 256 dokumentai – nuo arešto aprašymo ir KGB pažymų apie įskaitos korteles iki vertimų iš H. Ošerovičiaus užrašų ir kalinio fotografijų.

1949 m. birželio 28 d. dėl H. Ošerovičiaus nusikalstamos veiklos arešto nutarimą pasirašė Lietuvos SSR MGB 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Kaplunas.

„Iki sovietų valdžios įtvirtinimo Lietuvoje H. Ošerovičius buvo sionistinės organizacijos dalyvis ir bendradarbiavo sionistiniame laikraštyje „Idiše Štime“ („Žydų balsas“). Per visą Didįjį tėvynės karą kartu su kitais žydų rašytojais dalyvavo aktyvioje nacionalistinėje veikloje, skleidė šmeižtą apie sovietinį gyvenimą, diskreditavo sovietų vyriausybės vadovus, propagavo kosmopolitizmo ideologiją. Dergė rusų tautą ir rusų klasikų darbus ir šlovino buržuazinių šalių literatūrą“, – tardymo protokole rašė MGB majoras.

Toliau dokumente užfiksuota, kad grįžęs į Vilnių savo nacionalistinės veiklos H. Ošerovičius nenutraukė, buvo susijęs su amerikiečių žvalgybos agentu Feferiu (Izaokas Feferis, žydų poetas ir žurnalo „Einigkeit“ redaktorius – A. D.), kuris areštuotas 1949 m.

Esą I. Feferio nurodymu H. Ošerovičius šnipinėjo ir rinko duomenis apie padėtį Lietuvoje, kad juos paskui perduotų Amerikos žvalgybai.

1946 m. pabaigoje H. Ošerovičius esą ne kartą susitiko su iš JAV į Vilnių atvykusiu amerikiečių žvalgybininku Pauliu Noviku, kuriam perduodavo žvalgybinio pobūdžio informaciją apie padėtį Lietuvoje.

„Nusikalstamą H. Ošerovičiaus veiklą patvirtina areštuoto I. Feferio parodymai ir kita medžiaga“, – ši išvada leido poeto ir žurnalisto bute M. Melnikaitės gatvėje atlikti kratą ir jį areštuoti.

„Rašytojas, priklauso LSSR rašytojų sąjungai, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs (žmona Rivka Šmuklerytė-Ošerovič, 1911 m. gimimo). Jis pats vidutinio ūgio (iki 170 cm), vidutinio kūno sudėjimo, plaukai juodi, akys rudos, veidas trikampio formos, kakta aukšta, didelė nosis, siauros lūpos, išskirtiniai bruožai – apgamas ant dešinio skruosto“, – rašoma H. Ošerovičiaus byloje.

Tardė majoras Leonovas

Apklausos protokolas rašytas ranka, po kiekvienu atsakymu apklausiamasis pasirašė.

Tąkart tardė majoras Leonovas, bet turbūt protokolą pildė ne jis, nes tam veikiausiai jis neturėjo laiko.

Matyti, kad tardytojui nebuvo taip lengva, nes H. Ošerovičius buvo baigęs teisės mokslus ir, panašu, žinojo, kad atsakymuose neturi būti nė vieno papildomo žodžio.

Majoras Leonovas klausė: „Jūs areštuotas už antitarybinę nacionalistinę veiklą ir nusikalstamus ryšius su užsieniu. Papasakokite apie savo antisovietinę veiklą.“

H. Ošerovičiaus atsakymas: „Nusikalstamų ryšių su užsienio valstybėmis neturėjau, jokios antisovietinės veiklos nevykdžiau. Todėl atsakyti į iškeltą klausimą negaliu.“

Paskui buvo klausiama apie užsienyje gyvenančius giminaičius.

Pasirodo, Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, gyveno jo sesuo Hana Džeison, tuomet 45 metų. Ji iš Lietuvos išvyko 1928 m. Metais anksčiau ten išvažiavo jos vyras Faibė Džeisonas.

Kuo jie ten užsiimantys, H. Ošerovičius teigė nežinantis, nes paskutinio laiško iš jų sulaukė 1947 m.

Čikagoje, JAV, gyveno jo dėdė, motinos brolis, per 70 metų. Laiško H. Ošerovičius iš jo sulaukė 1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje, jis klausė, ar gyva Hiršo motina.

Jis jam esą neatsakė, nors motina mirė (ar buvo nužudyta nacių okupacijos metais Lietuvoje).

Palestinoje gyveno teta, motinos sesuo. Ji taip pat parašė 1945 m., jis jai neatsakė.

1942–1943 m. Hiršas gyveno Alma Atoje, tuomet iš PAR iš savo sesers gavo laišką bei siuntinį, tuo pat metu ir vieną siuntinį iš tetos, gyvenusios Palestinoje.

1949 m. liepos 8 d. tardytojas paprašė papasakoti apie darbą sionistinėje organizacijoje, kuriai esą priklausė.

H. Ošerovičius: „Sionistinei organizacijai nepriklausiau, todėl šiuo klausimu neturiu ką pasakyti.“

Majoras Leonovas: „Jūs ne tik priklausėte sionistinei organizacijai, bet ir bendradarbiavote su vienu jų centriniu spaudos organu Kaune. Kodėl jūs tai slepiate?“

H. Ošerovičius: „Aš niekada neslėpiau, kad 1936–1940 m. buvau etatinis sionistų laikraščio „Jidiš Štimė“ darbuotojas. Bet sionistinėje organizacijoje nedalyvavau.“

Liudijo redaktorius ir kiti

1949 m. vasarą H. Ošerovičius buvo areštuotas I. Fefero parodymų pagrindu, taip pat remiantis agentūrine medžiaga.

„Kaltinamasis I. Feferas patvirtino, kad, anot amerikiečių korespondento P. Noviko, H. Ošerovičius su juo užmezgė nusikalstamus ryšius ir perdavinėjo jam žvalgybinius duomenis“, – tvirtinama 1953 m. rugsėjį saugumiečių rašytame paaiškinime SSRS vidaus reikalų ministrui generolui pulkininkui I. Serovui, atsakant į prašymą peržiūrėti H. Ošerovičiaus bylą.

Kaltinamasis H. Žicas liudijo, kad H. Ošerovičius į žurnalą „Einigkeit“ siuntė straipsnius ir apybraižas, kurie turėjo ir slaptumo elementų, ir esą visas tas medžiagas Žydų antifašistų komitetas persiųsdavo į Ameriką.

„H. Ošerovičius iš tiesų „Einigkeit“ redakcijos buvo komandiruotas į Klaipėdą 1948 m., kad surinktų medžiagą straipsniui apie liaudies ūkio atstatymą Klaipėdos mieste. Galiausiai po komandiruotės H. Ošerovičius parašė straipsnį „Klaipėda“, kuris buvo atspausdintas „Einigkeit“. Šiame straipsnyje H. Ošerovičius detaliai aprašė Klaipėdos prekybos uosto atstatymą, atskleidė techninius jo pajėgumus. Be to, H. Ošerovičius įvardijo visą eilę Klaipėdoje atkurtų laivų statyklų ir kitų gamyklų bei fabrikų, nurodydamas konkrečius jų pajėgumus ir išleidžiamos produkcijos kiekius“, – 1949 m. spalio 12 d. apklausoje paliudijo H. Žicas.

Liudininkas S. Konicas patvirtino, kad H. Ošerovičius 1925–1929 m. priklausė sionistinei organizacijai „Hašomer-Hacoir“, ir ilgainiui išlaikė tas pažiūras, be to, jis turi giminių Pietų Afrikoje ir Palestinoje, iš kurių gaudavo materialinės pagalbos.

Kaltinamasis E. Raizė patvirtino, kad H. Ošerovičius 1941–1946 m. buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, dėstė antisovietines nacionalistines pažiūras (liudijimas dokumentuose pabrauktas raudonu pieštuku).

Byloje teigiama, kad liudininkai (visi žydų kilmės ir buvę Hiršo bendradarbiai) su H. Ošerovičiumi „neturėjo pagrindo jokių sąskaitų suvedinėjimui ir apkalbėti jo neturėjo jokio pagrindo, tad liudijimai yra teisingi“.

Todėl tas žmogus nuteistas teisingai, reziumavo sovietiniai saugumiečiai.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

Ilga kelionė namo

H. Ošerovičius rankų nenuleido per visą laiką, kol kalėjo lageryje Karagandoje, jis ir parašė skundus SSRS generaliniam prokurorui Romanui Rudenkai, tam pačiam, kuris buvo pagrindinis sovietų kaltintojas nacių lyderių teisme Niurnberge.

Prokuratūra H. Ošerovičiaus prašymą persiuntė sovietų vadovybei.

Po to H. Ošerovičius išdrįso parašyti ir pačiam pirmajam SSRS komunistų partijos sekretoriui Nikitai Chruščiovui.

H. Ošerovičius vylėsi, kad po J. Stalino mirties jam pavyks save išteisinti.

1955 m. jis pasiuntė jau mašinėle išspausdintą kreipimąsį į SSRS rašytojų sąjungą, kurios narys buvo iki arešto, išdėstydamas, kad jokios išdavystės nebuvo ir jis yra apkalbėtas bei neteisingai nuteistas, nes nei įrodymų, nei dokumentų nesurasta.

„Jau baigiasi 20-as mėnuo nuo tada, kai išsiunčiau jums laišką, kuriuo prašiau peržiūrėti mano bylą ir pakeisti kaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimus, kurių nepadariau“, – rašė H. Ošerovičius generaliniam prokurorui R. Rudenko.

Ir tik 1956 m. balandžio 26 d. SSRS Baltijos apygardos karinis prokuroras Riabcevas, peržiūrėjęs bylą, pasirašė dokumentą, kuriuo nurodoma paleisti H. Ošerovičių į laisvę, nenustačius nusikaltimo sudėties.

1956 m. gegužės 18 d. Karagandos pataisos darbų lagerio viršininkas pasirašė vyro išleidimo dokumentą.

Po šių kančių jo laukė ilga kova dėl teisės išvykti į istorinę tėvynę, kur poetas ir žurnalistas, taip keistai susisaistęs su Klaipėda, gyveno iki mirties.

H. Ošerovičius mirė 1994 m. birželio 6 d. Tel Avive.



NAUJAUSI KOMENTARAI

O lenzbergas

O lenzbergas portretas
Is Australijos I valdiska buta Vilniuje atsikrauste kol kiti Sibire laika leido

Anonimas

Anonimas portretas
Parašyk dabar, ką sau galvoji kad ir apie Ukrainos karą, taip pat turėsi nemalonumų. Ein Volk, ein Fuhrer, eine Meinung....

parmazonas

parmazonas portretas
Ko jie dar nori-patys organizavo reveliuciją,patys vieni kitus skundė,sodino į lagerius,trėmė ,atiminėjo turtą,o dabar Lietuvos durniai už jų prisidarytas nesąmones neišsibaigiančius milijonus moka?
VISI KOMENTARAI 12

Galerijos

Daugiau straipsnių