Daugiau nei tris dešimtmečius Klaipėdoje gyvenančiam Marseliui – 57-eji. Tai jau jo trečioji stovyklavietė, kurią vyras kuria ir puoselėja, o namelius nuomoja benamiams. Pats savęs jis benamiu nelaiko.

Po karinės tarnybos sovietų armijoje tuomečiame Leningrade jis atvyko į uostamiestį, kuriame ketino išmokti jūrininko profesijos ir plaukti į jūrą. Tačiau viskas susiklostė kitaip.

Prieš ketvertą metų žurnalistams apie save pasakodamas Marselis sakė, kad jo mama – totorė, tėtis – baškiras, jis gimė Tadžikistane, užaugo Uzbekistane, tarybinėje armijoje atitarnavo Leningrade.

Save laiko kosmopolitu, pasaulio piliečiu. Kodėl tėvai jam suteikė tokį vardą, jis niekada jų taip ir nepaklausė. Tėvų namus Marselis paliko šešiolikos.

Vyras anksčiau dirbo Žvejybos uosto autobazėje, gyveno bendrabutyje. Paskui prasidėjo nepriklausomybė, privatizacija. Marselis liko ne tik be namų ir be darbo, bet ir be pilietybės.

Iki šiol jis yra neegzistuojančios valstybės – SSRS pilietis, kažkokiu stebuklingu būdu vis gaunantis teisę gyventi Lietuvoje.

"Man vis kirba mintis, kodėl jam pratęsia tą leidimą gyventi Lietuvoje? Kokią naudą jis duoda mūsų valstybei, kad jam čia leidžiama gyventi? Kam jis mums reikalingas? Kodėl jis nedeportuojamas?" – stebėjosi I.Šakalienė.

Kam jis mums reikalingas? Kodėl jis nedeportuojamas?

Veiksmai neprognozuojami

Marselis gyvenamąją vietą deklaravo prie Klaipėdos savivaldybės, jam iki 2023 m. suteikta teisė gyventi Lietuvoje.

Jis ne kartą buvo įrašytas į Darbo biržos įskaitą. Viena kliūčių įsidarbinti – lietuvių kalba. Darbdaviai pasikalbėdavo su rusakalbiu keistuoliu ir nuspręsdavo, kad jiems jis netinka.

Tačiau Marselis nenusiminė ir "įsteigė" savotišką benamių kempingą, tik bėda, kad šis labai nepatinka miesto tvarkdariams.

"Jis buvo išreiškęs norą gyventi nakvynės namuose ir net buvo ten atvykęs. Jam buvo išduotas medicininis siuntimas pasitikrinti pas gydytoją, bet jis ten taip ir nepasirodė", – teigė I.Šakalienė.

Neatėjo jis gyventi ir į nakvynės namus. Nes jau anksčiau aiškino žurnalistams, kad "yra laisvas žmogus ir turi savo gyvenimo taisykles, o svetimos jam ne visada priimtinos".

Dienraščio duomenimis, Marseliui buvo paskirta socialinė pašalpa – 122 eurai per mėnesį, jis vėl buvo įsiregistravęs Darbo biržoje.

Susisiekti su Marseliu nepavyko, nors jis turi mobilųjį telefoną. Pastarąsias kelias dienas, kaip kartojo telefono operatorė, abonentas yra nepasiekiamas.

Anksčiau Marselis telefono akumuliatorių pasikraudavo saulės baterijomis. Kas nutiko jo telefonui, nežinia.

Anksčiau šis asmuo agresija nepasižymėjo. Tačiau savivaldybės siekis sunaikinti jo įkurtą benamių stovyklą galbūt įginė Marselį į kampą.

Ar dėl šios desperacijos jis pasirengęs įgyvendinti savo grasinimus, neaišku.

Jo užimtą teritoriją Klaipėdos pakraštyje planuojama iškuopti balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.