Tradicinių Klaipėdos licėjaus renginių režisierius: kūrybos laisvė atsiperka

Noras mokyklos gyvenimą pamatyti iš arti režisierių Tomą Jašinską atvedė į Klaipėdos licėjų. Trumpalaikis teatro mokytojo darbas peraugo į ilgametę draugystę – Tomas tapo tradicinių Klaipėdos licėjaus renginių režisieriumi: Rugsėjo 1-osios, bendruomenės renginio "Mėlynasis kilimas" ir kalėdinio labdaros-paramos didžiojo renginio režisieriumi, nevengiančiu iššūkių.

Šiemet jau 18 kartą surengtas kalėdinis labdaros-paramos projektas, kurio metu renkamos lėšos socialiai jautrioms grupėms ir įstaigoms, šįkart išsiskyrė rekordine dalyvių gausa ir surinkta pinigų suma.

Šešerius metus renginį organizuojantis režisierius T.Jašinskas pasakojo, kad kasmet stengiasi išbandyti skirtingą formatą ir į renginį pritraukti kuo daugiau bendruomenės narių.

– Kaip pavyksta suburti ir suvaldyti tokią didelę bendruomenę?

– Su Klaipėdos licėjaus vadovais stengiamės, kad renginiuose kiekvienas patirtų sėkmę ir pajaustų scenos skonį. Pats kaip teatro režisierius mėgstu paprovokuoti vaikus, kurie prisipažįsta patiriantys scenos ar auditorijos baimę. Režisuodamas renginį stengiuosi viską taip sudėlioti, kad toks vaikas gautų pagrindinį vaidmenį. Galėčiau papasakoti ne vieną sėkmės istoriją, kai tokia mentorystė didžiuosiuose licėjaus renginiuose vaikams išeina į naudą. Kai vaikas pajaučia sėkmės skonį, norą dalytis, tada sulaukiame ir auditorijos, norinčios pasidžiaugti vaiko augimu. Tokia yra mūsų sėkmės formulė.

Mokiniai licėjuje praleidžia labai daug laiko – mokykla ir namai nebėra atskiri. Gal tai taip pat įneša tam tikrų koreliacijų? Deja, mūsų švietimo sistemoje dar turime nemažai nomenklatūriškumo, kai vaikai nuo mokyklos atsieja namus ir laisvalaikį.

– Minėjote, kad režisuodamas šį labdaros renginį stengiatės sau mesti iššūkį. Koks šįkart buvo iššūkis?

– Pirmą kartą renginys vyko po atviru dangumi. Pandemijos tarsi buvome įspeisti į kampą. Turėjome rinktis: arba išvis nedaryti baigiamojo renginio, arba organizuoti jį nuotoliniu būdu. Bet tokio formato renginys vyko 2020 metais.

Režisuojant paskutinįjį renginį pagelbėjo tai, kad mokykla nuolat plečiasi – kieme išdėliota daug modulinių klasių. Šį mokslo miestelį buvo lengva paversti į kalėdinį. Kiekviename moduliniame namelyje vyko prekyba, laikantis visų saugumo reikalavimų.

Niekada nesame sulaukę ir tiek daug dalyvių – beveik 2 tūkstančių. Tai rekordinis skaičius. Kai kam nors pasakai, kiek žmonių pavyko surinkti – sunkiai patiki. Nežinau daugiau tokių didelių aktyvių bendruomenių kaip Klaipėdos licėjaus. Susirinko ne tik vaikai, tėvai, mokytojai, anūkų pasirodymų pasižiūrėti atėjo ir seneliai.

Džiaugiuosi, kad režisuodamas renginį galėjau įgyvendinti visas kūrybos idėjas, kitaip sakant, dirbti atrištomis rankomis.

Džiaugiuosi, kad bendruomenė sėkmingai lauke praleido kelias valandas, nes ir, esant plius penkių laipsnių temperatūrai, po ilgesnio laiko pajauti geliančias pėdas. Veiklų užteko, tad ir tos trys valandos gana greitai praėjo. Reikia paminėti, kad viso projekto ir renginio metu buvo paaukota rekordinė suma – beveik 20 tūkst. eurų, kuriuos Klaipėdos licėjaus bendruomenė skirs "Medeinės" specialiųjų poreikių vaikų mokyklos ugdymo priemonių bazės gerinimui ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno prieigose kuriamam sensoriniam sodui, skirtam žmonėms, turintiems įvairių fizinių, psichinių, emocinių ir elgesio sutrikimų.

– Šventinį vakarą vainikavo bendras licėjaus mokinių ir dainininko Andriaus Mamontovo pasirodymas. Kokį vaidmenį suvaidino prie labdaros renginio prisijungęs žinomas atlikėjas?

– Kad pavyko surinkti didžiulę pinigų sumą ir pritraukti rekordinį dalyvių skaičių, nereikėtų atmesti ir A.Mamontovo vaidmens. Idėja pasikviesti dainininką kilo Klaipėdos licėjaus muzikos mokytojai Aušrai Niparavičienei. Andrius minėjo, kad pastarąjį kartą kartu su mokiniais dainavo dar mokyklos laikais. Muzikantas ir pats palaiko labdaros idėjas, tik prieš renginį pasitikslino, ar nepateks į mokyklos kalėdinį žiburėlį.

Svarbu nesusikurti klišių, galvojant, kad paramos projektas – viso labo mokyklinis renginys. Džiaugiuosi, kad režisuodamas renginį galėjau įgyvendinti visas kūrybos idėjas, kitaip sakant, dirbti atrištomis rankomis. Toji laisvė atsiperka: organizaciniais dalykais rūpinuosi aš, o mokyklos bendruomenės daugiau dėmesio gali skirti pasirodymų kokybei.

– Kas organizuojant renginius yra smagiausia, kas labiausiai "veža"?

– Mane labai inspiruoja tai, jog turbūt nėra analogo, kad mokyklos bendruomenė labdarai surinktų tokias sumas. Mane žavi tas unikalumas, taip pat drąsa eksperimentuoti ir eiti į gylį bei plotį. Renginio formatas gali bet kaip kisti ir nėra suvaržymų. Svarbu, kad tavimi tiki – tas tikėjimas ir palaikymas labai daug duoda.

Klaipėdos licėjaus bendruomenė yra kitokia, ypatinga. Vaikai nuo darželio yra ugdomi aukoti, dalytis. Žavu stebėti, kaip į renginius įsilieja tėvai, net seneliai. Tai plačiau žvelgianti mokykla, neapsiribojanti renginiais Aktų salėje, norinti ir siekianti dėl savo mokinių daugiau, išmaniau, kokybiškiau.

– Kodėl prieš šešerius metus sutikote tapti licėjaus renginių režisieriumi?

– Įdomi istorija. Tuo metu buvau pradėjęs kurti pirmąjį klaipėdiečių pilnametražį filmą "Sistema", pasakojantį apie švietimo sistemą. Kaip režisierius ir scenarijaus autorius norėjau kuo geriau pažinti mokyklos gyvenimą, kad filmas nemeluotų ir būtų tikslus. Taip Klaipėdos licėjuje pradėjau dirbti teatro mokytoju.

Įgijęs reikiamos patirties būsimam filmui jau norėjau atsisveikinti – Klaipėdos licėjaus vadovybė nepaleido, pasiūliusi toliau įgyvendinti idėjas. Kol turiu idėjų, režisuoju tris pagrindinius licėjaus renginius: Rugsėjo 1-osios, kalėdinį labdaros ir pavasarį "Mėlynojo kilimo", kai pagerbiami respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose laimėję licėjaus auklėtiniai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
555
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių