Toli nuo tėvynės tapo savas

Azerbaidžanietis Aliagha Mamedovas, beveik prieš keturis dešimtmečius įleidęs šaknis Klaipėdoje, daugelio jį pažįstančių klaipėdiečių gerbiamas už santūrų ir taikų būdą. Azerų tautinės bendrijos Klaipėdoje pirmininkas stengiasi, kad tautiečiai nepamirštų savo krašto papročių ir švenčių.

Pavadino parsidavėliu lietuviams

– Kokie likimo vėjai jus atvedė į Lietuvą?

– Po mokyklos, kaip ir daugelis vaikinų, buvau pašauktas tarnauti kariuomenėje. Tarnavau Kaliningrade, konvojavimo dalinyje. Man ne kartą teko nuteistuosius vežti į Klaipėdą. Po tarnybos penkerius su puse metų Baku dirbau milicininku. Stojau į milicijos mokyklą, bet taip atsitiko, kad nepasisekė. Nuo tarnybos laikų turėjau draugų Vilniuje, Klaipėdoje, per atostogas juos aplankydavau. Vienas jų patarė atvažiuoti į Lietuvą. 1981 m. buvau perkeltas dirbti į Klaipėdos miliciją. Tais laikais tai buvo normalus dalykas. Tada čia dar buvo galima greitai nusipirkti kooperatinį butą. Tėvai davė pinigų, bet, lyg tyčia, prieš kelis mėnesius pasikeitė įstatymai, ir butą įsigyti tapo galima tik išgyvenus Klaipėdoje penkerius metus. Taip prasidėjo mano gyvenimas bendrabučiuose ir nuomojamuose butuose. Iš pradžių gyvenau net "Baltijos" viešbutyje.

– Ar teko dalyvauti Sausio įvykiuose?

– Taip, kaip ir kitiems mano tarnybos draugams. Pamenu, tą vakarą šokau į taksi ir pirmas atvažiavau prie policijos valdybos Jūros gatvėje. Gavau automatą su 60 šovinių. Viršininko Vaclovo Narmonto klausiau, ką daryti, jei ateis kareiviai. Negi šauti? Jis pagalvojo ir atsakė, kad reikia stengtis išvengti provokacijų ir nešauti. Aš paprastai su visais žmonėmis gerai sutariu, net jei man kas ką blogo padaro, neskubu sakyti pikto žodžio. Kai 1993 m. sovietų kariuomenė ruošėsi išeiti iš Lietuvos ir sykiu iš Klaipėdos, galbūt žinodamas mano būdą, viršininkas pasiuntė mane budėti prie karinės komendantūros. Jis mane įkalbinėjo kaip galima taikiau bendrauti su kariškiais, nepasiduoti provokacijoms. Bene 1996 m. nuvažiavau į Azerbaidžaną, pakeliui į Baku, Budionovske, stovi dviejų aukštų betoninis pasienio postas. Kareivukas man liepė eiti vidun pas viršininką. Užeinu į kabinetą, žiūriu – sėdi nepažįstamas majoras ir priekaištauja, kad lietuviams parsidaviau. Pasirodo, jis mane matė Klaipėdoje. Paprašiau manęs neįžeidinėti ir net paklausiau, ką blogo jam lietuviai padarė. Atsakymo aš nė nelaukiau.

– Ar ilgai teko dirbti policijoje?

– Tarnavau iki pensijos, 1994 m. pabaigoje baigiau tarnybą. Po to ėmiausi verslo, iki 2004 m. turėjau savo įmonę, jos veikla daugiausia buvo susijusi su prekyba vaisiais. Didelis pokytis mano gyvenime įvyko, kai 2000-aisias nuvykau į Švediją pas draugus. Jie dirbo prabangius šviestuvus gaminančioje įmonėje. Užsukau į šį nuo 1895 m. veikiantį fabriką, buvo smalsu, siūlė ir man ten padirbėti. Surinkau vieną, antrą šviestuvą. Savininkas pamatė, kad aš sugebėčiau daryti tokius darbus ir, kai jau buvau grįžęs namo, per mano draugą įkalbėjo imtis šio darbo Klaipėdoje. Tai labai tikslus ir daug gebėjimų reikalaujantis darbas. Nuo 2002-ųjų Klaipėdoje gaminame prabangius šviestuvus. Porą metų bandėme jais prekiauti Lietuvoje, bet paklausos nebuvo, todėl dabar dirbame pagrindinei įmonei. Nuo to laiko su tuo pagyvenusiu švedu labai susidraugavome. Jis lankėsi pas mus Klaipėdoje, širdingai jį priėmėme.

– Vadinasi, turite auksines rankas? Kas jus pamokė tokių darbų?

– Kad niekas. Anksčiau nieko panašaus nebuvau daręs.

Šventėse – muzika ir vaišės

– Dažnai rengiate šventes, į kurias kviečiate ne tik savo tautiečius, bet ir kitų tautinių mažumų atstovus. Žinia apie jūsų vaišingumą yra plačiai pasklidusi, į azerų šventes ateina ir nemažai lietuvių.

Pernai šventėme Lietuvos ir Azerbaidžano 100-metį. Pats nustebau, kai pamačiau savo žmoną apsirengusią lietuviškais tautiniais rūbais.

– Čia labai daug darbuojasi mano žmona Rana. Viską aptariame namuose, kartais net apsipykstame, organizuoti renginį nėra paprasta. Pernai šventėme Lietuvos ir Azerbaidžano 100-metį. Pats nustebau, kai pamačiau savo žmoną apsirengusią lietuviškais tautiniais rūbais. Mūsų žemiečio dukra vilkėjo azerbaidžaniečių drabužiais. Šventėme Tautinių bendrijų namų kieme. Tai buvo Ranos sumanymas. Tada išgirdome labai daug pagyrimų, žmonės džiaugėsi, kad šventė buvo atvira visiems. Mūsų papročiai reikalauja svečiui duoti viską, kas geriausia, gerbti jį ir rodyti visokeriopą pagarbą. Mūsų moterys visada paruošia vaišių. Viena mūsų mėgstamiausių švenčių yra Novruz Bairam, tai pavasario lygiadienio šventė. Šiemet pasikvietėme garsią tradicinio dainavimo virtuozę, dainininkę, televizijos laidų vedėją Konul Mammadli su instrumentine grupe.

– Kaip jūsų tautiečiams ir visai bendruomenei sekasi sugyventi su kitų tautų atstovais?

– Klaipėdoje sutariame su daugybe čia gyvenančių armėnų. Net skaudžiausiais abiem tautoms klausimais laikomės pozicijos, kad kiekviena tauta turi teisę rengti savo renginius, net jei tai susiję su istorinėmis nuoskaudomis. Mes nesiekiame keršto, nekurstome konfrontacijos, norime tik vieno, kad panašios tragedijos, kaip Chodžaly, niekada ir niekur nepasikartotų. Mano pozicija tokia: nors esame Lietuvos Respublikos piliečiai, bet būdami kitataučiai neturime trikdyti vietos gyventojų savo problemomis. Mes nepamirštame savo skaudulių, bet darome taikius renginius. Kas nori kovoti, tegu važiuoja į Karabachą ir stoja prie fronto linijos.

– Ką dar, be tradicinių švenčių rengimo, veikia bendrija?

– Turime sekmadieninę mokyklėlę, kurioje dirba mano žmona. Vaikai mokomi Azerbaidžano istorijos, tradicijų, šokių, puoselėjame ir lietuviškas tradicijas, nes ne visi apie jas sužino savo bendrojo lavinimo mokyklose. Pernai surengėme atviras mūsų tautinių šokių pamokas. Labai džiaugėmės, kai klaipėdiečiai susidomėjo jomis. Darbas bendrijoje atima nemažai laiko. Kitos bendrijos mus taip pat kviečia į savo renginius. Stengiamės neignoruoti tokių kvietimų, norime draugauti, sugyventi su kitų tautų žmonėmis. Klaipėdoje kitataučiai labai gražiai sutaria.

Ryšiai siekia šimtmetį

– Kiek jūsų tautiečių gyvena Klaipėdoje?

– Kai 2010 m. kūrėme bendruomenę, buvome surašę 70 azerų šeimų. Sovietmečiu azerbaidžaniečiai čia važiuodavo todėl, kad Baku buvo žuvų perdirbimo technikumas. Nemažai į Klaipėdą atvyko gavę paskyrimą. Dalis jų iki šiol plaukia į jūrą. Kiek dabar čia gyvena, nežinia, dalis paskui savo vaikus išvyko į Vakarų Europą. Bet kartais būna netikėtumų, kai paskambina per 70 metų turintis tautietis ir domisi lietuvių kalbos kursais. Klausiu, kur jis anksčiau buvo, pasirodo, didžiumą gyvenimo praleido čia pat. Todėl tikslaus azerų skaičiaus Klaipėdoje nežinome.

– Esate iš tolimo krašto. Kaip manote, kas sieja mūsų valstybes?

– Mūsų šalys bendrauja jau labai seniai. Pasirodo, Lietuvos atstovybė Azerbaidžane buvo iki 1920 m., kai į šią šalį atėjo tarybų valdžia. Vilniuje lankiausi Vinco Krėvės-Mickevičiaus muziejuje. Jis yra buvęs Lietuvos konsulas mūsų šalyje. Jokioje kitoje mūsų kaimyninėje šalyje lietuvių nebuvo. Dėl revoliucijos jis išvažiavo iš Baku, o jo draugai azerai išsiuntė jam dovanų kilimą į JAV, kur V.Krėvė-Mickevičius tada gyveno. Dabar šis kilimas eksponuojamas muziejuje. Lietuva ir Azerbaidžanas dažnu atveju vadovaujasi iki revoliucijos sudarytomis sutartimis. Visa tai pasakoju norėdamas pabrėžti senus mūsų tautų ir valstybių ryšius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Buves kaimynas

Buves kaimynas portretas
Saunus zmogus

Jelena

Jelena portretas
Man patinko straipsni. Įdomus, gėras žmogus.

Anonimui

Anonimui portretas
Nenori - neskaityk. Tamstai juk patinka tik kriminalų skiltis ?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių