Vietiniams: "Mes neužsikrėtę"

Šiomis dienomis klaipėdietė L.Šlepetienė dažniau nei į kitus klausimus priversta atsakinėti, kodėl kovo 11-ąją leidosi į egzotišką šalį. Ar tada dar nenujautė, kad taip kelia pati sau grėsmę ir gali susidurti su sunkumais grįžtant namo.

"Kelionė į Indiją buvo suplanuota prieš kelis mėnesius. Žinojau, kad pasaulyje kyla neramumai dėl koronaviruso, bet pasitikėjau išvykos organizatoriumi, kuris tikino, kad kol kas keliauti saugu", – atviravo moteris.

Kovo 12 d. grupė atskrido į Delį, iš kur keliavo į Purį, nakvojo ir praleido ten tris paras.

Padėtis šiame mieste dar buvo rami, nors pro šalį eidami vietos gyventojai balto gymio atvykėliams su šypsena išdainuodavo: "Coronavirus."

Lietuviai jiems aiškindavo, kad yra švarūs, neužsikrėtę. Gatvėse daugybė žmonių jau ryšėjo kaukes.

Apsipyliau ašaromis, galvojau – aš neverta, juk sukėliau rūpestį valstybei.

Po vienos kitos dienos atsirado ženklų, kad į šventyklas turistai gali būti ir neįleisti.

Kelionė vyko pagal planą, po kelių dienų grupė pasiekė Varanasio miestą, kur taip pat praleido tris paras.

Vagone – 12 europiečių

Paskutinę viešnagės šiame mieste dieną kelionės vadovas, pasakojęs apie Indijos kultūrą, staiga nutilo ir pranešė, kad įvedamas karantinas, iš viešbučio išeiti draudžiama. Gatvėse pasirodė automatais ginkluoti kareiviai, jų pareiga buvo stebėti, kad žmonės neitų į lauką.

Nepaisant tokios naujienos, grupė iš Varanasio traukiniu išvyko į Vrindavaną, Krišnos gimtinę. Kelionė truko 15 valandų. Vagone buvo tik 12 europiečių, visi kiti – vietos gyventojai.

Daugelis keliavo su mažais vaikais, seneliais.

Viltis: kelionės pradžioje L.Šlepetienė (viduryje) nenujautė, koks sudėtingas bus grįžimas namo.

Kad indams būtų ramiau, kelionės vadovas liepė visiems lietuviams užsirišti kaukes. Vietos gyventojai taip pat visi buvo kaukėti.

Lietuvius stebino indų ramybė, niekas nekalbėjo pakeltu tonu. Vaikai buvo nepaprastai klusnūs, be kaprizų ir įgeidžių, suaugusiesiems nereikėjo nė vieno jų barti.

Lietuviai nesuprato, kaip žinia apie juos pasiekė vietos policiją.

Viename miestelyje sustojus traukiniui, policininkai išlaipino vagono, kuriuo važiavo europiečiai, keleivius. Visiems buvo patikrinta temperatūra. Visa tai filmavo televizija.

"Mums liepė užpildyti anketas, bet tuo metu pradėjo judėti traukinys. Viską metėme, vos spėjome sušokti į vagoną ir išvažiavome toliau. Ko gero, Indijos televizija parodė mūsų pabėgimą, neįsivaizduoju, kaip jiems tai turėjo atrodyti", – prisiminė klaipėdietė.

Tyla nustebino beždžiones

Vrindavane lietuviai apsigyveno puikiame viešbutyje, vaikštinėjo po miestą, lankėsi parduotuvėse.

Tačiau kovo 22-osios vakare trinktelėjo žinia – visoje Indijoje įvedama bandomoji komendanto valanda.

Ryte pabudę keliautojai negalėjo patikėti – lauke buvo spengianti tyla.

Uždarytas: Delio uostas priima ir išleidžia užsakytus lėktuvus. Tačiau jokios kitos paslaugos neteikiamos. Parduotuvės, vandens ir kavos aparatai užklijuoti plėvele.

Ji, panašu, sukėlė šoką ir galybei laukinių beždžionių. Įpratusios prie žmonių, jos pagaliau atėjo prie namų, kur stovi indai su maisto atliekomis visiems laisvai vaikštantiems gyvūnams.

Paskelbus komendanto valandą, paaiškėjo, kad lietuvių iš anksto įsigyti bilietai skrydžiui per Maskvą atšaukti.

Netrukus nušvito viltis skristi per Stambulą. Keliautojai jau buvo susipakavę daiktus, kai paaiškėjo, kad ir šio skrydžio nebus.

Slėpėsi nuo kariškių

"Susitaikėme su mintimi, kad liksime Indijoje, kol baigsis karantinas. Tikėjomės likti viešbutyje. Bet labai greitai atskriejo dar viena žinia – Indijos vyriausybė įsakė uždaryti visus viešbučius. Turėjome išeiti ir tiesiog ištirpti, nes gatvėje būti irgi negalima. Kažkokiu indišku būdu mums buvo rasta vieta tame name, kur ketinome gyventi, kol atsiras galimybė išvykti. Slėpdamiesi nuo kariškių, grupelėmis po du perbėgome į nurodytą namą", – apie netikėtus nuotykius pasakojo klaipėdietė.

Vos įsikūrę lietuviai sužinojo, kad tą patį vakarą gali iškeliauti namo.

Lietuvos ambasada Delyje pranešė – ukrainiečiai į Delį pasiuntė lėktuvą pargabenti savo piliečių, bet ne visi spės atvykti į sostinę, todėl liko 80 laisvų vietų.

"Kad galėtume nusipirkti bilietus, turėjome nurodyti, jog esame Ukrainos piliečiai. Aš su dar penkiais bendrakeleiviais nutariau bandyti laimę. Dar šeši mūsiškiai apsisprendė likti. Iš Lietuvos ambasados gavome raštą, su kuriuo turėtume būti praleidžiami per užkardas. Delis – tik už 150 kilometrų, bet pasirinkę saugesnį būdą jį pasiekti užtrukome keturias valandas", – prisiminė L.Šlepetienė.

Prireikė hindi kalbos

Lietuviai pajudėjo vidurnaktį. Pirmojoje užkardoje jie neužtruko. Antroje ambasados raštas kažkodėl nebegaliojo.

Ilgas aiškinimas apie užsakomąjį reisą ir norą važiuoti namo nesuminkštino kariškių širdžių. Lietuviai pradėjo garsiai melstis. Lemiamu veiksniu tapo lėktuvo bilietai.

Patikra: išlaipinę visus vagono keleivius indų medikai patikrino net mėnesio amžiaus kūdikio temperatūrą.

Trečią užkardą jiems pavyko įveikti greitai.

Atrodė, kad viskas pavyko, autobusiukas įvažiavo į Delį, vairuotojas net šūktelėjo iš džiaugsmo, bet čia juos sustabdė ketvirtą kartą.

Ginkluotas vyras buvo nepalenkiamas, negelbėjo nei rodomi bilietai, nei ambasados raštas, nei maldos. Panašu, kad jis nesuprato angliškai, tik daugybę kartų lyg mantrą kartojo: "Deli oro uostas uždarytas."

Paskutine viltimi tapo bandymas susisiekti su Lietuvos ambasada. Pasirodo, viena ambasados darbuotoja moka hindi kalbą, ji paaiškino kariškiui situaciją ir taip suminkštino jo širdį.

Skrydis buvo numatytas 14 valandą, bet lėktuvas išskrido tik naktį, laukta visų bilietus įsigijusių ukrainiečių. Lietuviai išskrido daugiau nei po paros nuo išvykimo iš Krišnos tėviškės.

Iš ambasados – rūpestis

Kol keliautojai važiavo į Delį, su jais telefonu nuolat bendravo Lietuvos ambasados darbuotojai, klausinėjo, ar ko trūksta, kaip sekasi, gelbėjo iš keblių padėčių.

Delio oro uoste ukrainiečiai iš savo ambasados sulaukė barščių ir virtinukų.

Lietuviai taip pat iš mūsų šalies atstovybės sulaukė maisto ir vandens. Juk oro uostas buvo tuštutėlis. Net geriamojo vandens nebuvo kur nusipirkti.

Paslaugos: prieš paskelbiant karantiną Indija gyveno savo kasdienį gyvenimą.

"Mums labai padėjo indų kareiviai. Jie gailėjo mūsų, dalijosi su mumis kava, arbata, vandeniu, sausainiais. Supratome, kad jie nusižengė savo valdžios įsakymams, nes vis dairėsi, ar nemato koks viršininkas. Ne kartą klausė einančiųjų pro šalį, ar esame alkani, klausė, kiek mūsų. Davė, kad užtektų visiems. Tai labai jaudino", – su didžiuliu dėkingumu prisiminė moteris.

Galiausiai, pavėlavęs pusę paros, lėktuvas išskrido ir Kijevą pasiekė po beveik 11 valandų.

26-osios ryte keliautojai jau buvo Ukrainoje. Kijevo oro uostas taip pat buvo tuščias, čia atskridę lietuviai, latviai ir estai buvo palydėti į jaukesnę salę.

Čia taip pat atvažiavo Lietuvos ir Latvijos ambasadų darbuotojai, atvežė maisto, po kelių valandų suorganizavo papildomą maitinimą.

Keliautojai jau žinojo, kad vietos skrydžių bendrovė, pakeliui į kitas šalis, nuskraidins į Vilnių ir būrį grįžtančiųjų iš Indijos.

Vilniuje lėktuvas nusileido naktį, čia išlipo ne tik lietuviai, bet ir estai bei latviai.

Tyla: komendanto valanda iš Indijos miestų gatvių iššlavė žmones. Liko tik neliečiamosios karvės.

Apgaubė rūpesčiu

Lietuvos sostinė pervargusius keliauninkus pasitiko stebinančia tvarka. Kiekvienam keliautojui vėl buvo pamatuota temperatūra, visi užpildė anketas, iš visų paimti mėginiai.

Dar būdama Kijeve L.Šlepetienė susiskambino su Klaipėdos savivaldybės darbuotojais ir sužinojo, kad atvyks specialus autobusas grįžtančiųjų paimti.

Moteris pasisakė, kad namo pati grįžti negalės, nes sutuoktinis šiuo metu rūpinasi jos mama ir karantinuota sūnaus šeima.

Kai klaipėdietė Vilniuje įlipo į jos laukiantį autobusą, vairuotojas padavė maisto, vandens. Moteris neslėpė susijaudinimo – per tris paras užtrukusią kelionę namo ji patyrė begalę žmoniškumo.

Klaipėdoje izoliuotis panorę žmonės buvo atvežti į viešbutį "Ibis".

Čia niekas nereikalavo jokių formalumų, keliautojai iškart lipo į liftą ir ėjo į savo kambarius. Beliko paskambinti į registratūrą ir pranešti, ar viskas gerai.

"Negalėjau patikėti, kokios nuostabios sąlygos buvo suteiktos, net maitinami esame nemokamai. Apsipyliau ašaromis, galvojau – aš neverta, juk sukėliau rūpestį valstybei. Mes taip dažnai barame savo valdžią, sakome, kad ji mumis nepasirūpina. Netiesa. Pasirūpina. Mes daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, nors kiekvienoje situacijoje tai yra atskirų žmonių indėlis, darbas ir geranoriškumas", – neslėpė emocijų L.Šlepetienė.

Laukimas: pasiekę Kijevą lietuviai nežinojo, kaip teks keliauti į Lietuvą.