Slaptas ginklas

Liberalų sąjūdžio Klaipėdos politikai geriau nei rinkimus laimėję miesto liberalcentristai pasiruošė svarbiausiam etapui po balsavimo - valdančiosios daugumos formavimui.

Nors dar negalima sakyti: „op“, bet jau aišku, kad Artūrui Šulcui žymiai didesni šansai tapti meru nei Rimantui Taraškevičiui išsilaikyti savo poste.

Liberalų sąjūdis turi ir ryškią alternatyvą A.Šulcui, nes šis politikas Klaipėdoje vertinamas nevienareikšmiškai. Jam nėra abejingų. Buitiniuose pokalbiuose vieni reiškia didelį nusistebėjimą: „Šulcas - meras. Naaa, neeee, geriau tegu palieka Taraškevičius“.

O kiti labai norėtų, kad dabartinį miesto vadovą pakeistų naujas politikas ir reiškia simpatijas iš televizijos laidų pažįstamam liberalui. Dėl tokių prieštaringų klaipėdiečių nuotaikų Liberalų sąjūdis kol kas „nepaleidžia“ Vytauto Grubliausko į Seimą.

Gali būti, kad dabartinėje, beveik suformuotoje A.Šulcą palaikančioje 16 savivaldybės tarybos narių daugumoje pasibaigs medaus mėnuo ir iškils diskusija, ar Liberalų sąjūdžio pasiūlyta kandidatūra į merus - pati tinkamiausia.

Va, tada bus galima į sceną pakviesti „džiazmeną“ V.Grubliauską.

Po rinkimų senas kaip tėvynė politines klaidas ėmė daryti tiek Liberalų sąjūdis, tiek liberalcentristai. Ir vieni, ir kiti puolė aiškinti, su kuo jiems nepakeliui.

Liberalcentristai atsižegnojo nuo Rusų sąjungos - neva nacionalbolševikų.

Klaipėdos politiniuose užkulisiuose juokaujama, kad 1990-aisiais, kada kai kurie Rusų aljanso atstovai „Jedinstvos“ mitinguose mosavo plakatais ir rėkė: „Šalin Sąjūdį“, dabartiniai Rusų sąjungos savivaldybės tarybos nariai lakstė be kelnių po stalais.

Liberalų sąjūdis irgi iš pradžių rūšiavo partijas pagal jų lyderių iš sostinės nuodėmes. Tačiau greitai atsitokėjo. Jie pirmieji išgirdo, kad dabar taryboje nebėra aštuoni plius devyni monolitinės daugumos, todėl teks srėbti putrą prie bendro stalo su „biednais“ giminaičiais.

O liberalcentristams belieka kaltinti tik save. Jei Rusų sąjunga būtų pasirašiusi R.Taraškevičiaus formuojamai daugumai, joje būtų ne 15, kaip šiandien, o 17 politikų.

Ir Algirdas Brazauskas prieš Seimo rinkimus ne sykį kartojo, kad neis riešutauti su „darbiečiais“. Bet saldus žodis „valdžia“ buvo stipresnis už rinkimų kampanijoje dėstytus principus. A.Brazauskas savo žodžio šeimininkas; žodį davė - žodį atsiėmė.

Šį politinį patriarchą „darbiečiai“ pasiuntė į pensiją, tačiau socdemai liko svarbiausia Seimą valdančia partija.