Saugumo „brokuotas“ jūros neišdavęs bocmanas

Iš Utenos krašto kilęs klaipėdietis Rimantas Ragaišis džiaugiasi dar vienu, greičiausiai paskutiniuoju savo „kūdikiu“ – nauja knyga „Sugrįžome audras nugalėję“.

Bėgome iš kolūkių...

Apie ką ši knyga? „Apie ką daugiau, jei ne apie jūrininkus? – klausimu į klausimą tarsi atsako R.Ragaišis. Visose savo knygose pristatau draugus, pažįstamus, jūrininkus, su kuriais eita į jūrą.“

Jis sakė Klaipėdoje sutikęs ir nepažįstamų žmonių, įsikalbėjęs, sužinojęs, kad yra jūrininkai, pasiūlęs prisistatyti jiems jo knygose.

Anot R.Ragaišio, jūrininkai mielai prisistato, sutinka, kad apie juos būtų įdėti prisiminimai ir nuotraukos iš jaunystės, reisų, šeimos gyvenimo.

„Mano kartos jūrininkai pokario vaikai, dauguma esame panašaus likimo. Bėgome iš kolūkių, nuo skurdo. Daugeliui vienintelis kelias buvo į Klaipėdą, jūreivystės mokyklą, o po to į žvejybos laivyną“, – prisiminė R.Ragaišis.

Susižavėjęs latvių rašytojo Vilio Lacio knyga „Žvejo sūnus“, o labiausiai Algimanto Čekuolio „Per tris vandenynus“, jis 1963 m. atsidūrė Klaipėdoje. Mėnesio kursai, trijų mėnesių laukimas ir darbas uoste, kol patikrins saugumas. Tų pačių metų rudenį jau paskyrimas į vidutinį žvejybos tralerį ir – į Atlantą gaudyti silkių.

Tėviškė: jūrininkas Rimantas Ragaišis prie ežero gimtinėje.

„Aš, kaip ir dalis mano draugų jūreivių, buvome kilę iš ežerų krašto, vandens lyg ir nebijojome, bet Baltijos jūra, ypač Atlantas, nustebino. Pirmame reise, kol plaukėme, savaitę išgulėjau ant gultų. Ką suvalgydavau, tą išvemdavau. Tokia buvo mano pažintis su jūros liga“, – pasakojo R.Ragaišis.

R.Ragaišis mokomajame laive „Brigita“ padeda kursantams užsivilkti gelbėjimosi kombinezonus, 2008 m.

Jūroje ar vandenyne viskas praeina. Iš tos sunkios pirmosios kelionės liko tik skyrelis „Pirmasis reisas: ant gulto – į silkių žvejybos rajoną“ jo pirmojoje knygoje „Ko bangos nenuplovė“, kuri išleista 2013 m.

Saugumas laikė nepatikimu

Po to buvo knyga „Reisai baltais chalatais“ 2015 m. apie laivyno gydytojus. Ji atsirado neatsitiktinai. Tarybų Sąjungos saugumo komitetas R.Ragaišiui nedavė pirmosios vizos, o su antrąja viza jis nebegalėjo eiti į reisus, nes žvejybiniai laivai užsukdavo tai į Kanados, tai į Islandijos uostus.

Šiaurėje: R.Ragaišis Beringo jūroje, priešais – Kamčiatka, 1983 m.

„Buvo pikta, kad negaliu dirbti mėgstamo, nors ir sunkaus darbo. Žvejybos rajone per parą dirbdavome po 10–12 valandų. Į krantą niekas neišleisdavo. Buvo galimybė užsukti į Kanados Halipakso uostą. Bet dėl manęs ir dar penkių jūreivių atėjo nurodymas iš saugumo. Mūsų laivas nuplaukė į Halifaksą, o mus laikė žvejybos bazėje.

Buvau laikomas nepatikimu, nes giminėje buvo tremtinių“, – teigė R.Ragaišis.

Lietuvos žvejybos laivynui atidavęs gražiausius jaunystės metus R.Ragaišis KGB (tuometinis SSRS saugumo komitetas) buvo sugrąžintas į krantą. Jis jau gyveno Klaipėdoje. Padedant kaimynui, pradėjo dirbti Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje paprastu darbininku. Čia susipažino su gydytojais, įsikalbėjo. Dalis gydytojų buvo ėję į reisus jūroje. Buvo laikas, kai vos ne kiekviename laive buvo gydytojas. Iš pokalbių, prisiminimų, nuotrupų po kelių dešimtmečių ir „išplaukė“ R.Ragaišio knyga „Reisai baltais chalatais“.

„Laivyno gydytojų patirtis, istorijos vertos dėmesio. Kai kurie gydytojai turi sukaupę tiek įdomios medžiagos, jog ir patys apie savo reisus galėtų parašyti knygas“, – svarstė R.Ragaišis.

Jaunystėje: R.Ragaišis su draugu S. Kaminsku prie Kanados krantų 1969 m.

Beringo ledai ir Afrikos karščiai

Jūra R.Ragaišį vis tiek traukė, nors ir žinojo, kad saugumas į ją neleis.

„Susipažinau su žmonių grupe, kuri iš Klaipėdos skrido į šiaurę, Diksono uostą, krauti maisto produktų į laivus. Išvykau su jais. Diksone įsikalbėjau su jūreiviais iš Murmansko ir Archangelsko. Jie patarė man vykti į Tolimuosius Rytus, nes ten žvejybos laivai neužsuka į užsienio uostus, todėl ir pirma viza nereikalinga“, – prisiminė R.Ragaišis.

Taip jis, prieš tai baigęs šaldymo įrenginių mašinisto kursus, atsidūrė Magadane su siuntimu dirbti šaldymo įrenginių mašinistu. Po to pakliuvo ir į žvejų laivą Nachodkos uoste.

Apie Tolimųjų Rytų epopėją, artimą pažintį su Čiukotkos Anadyrio miestu, kur sutiko vaikystės suolo draugą, vedusį čiukčių merginą, R.Ragaišis detaliau papasakojo knygoje „Gyvenimą paskyrėme jūrai“, kuri išleista 2018 m.

Prisiminimas: „Kapitonas A. Oja“ – paskutinis laivas, kuriuo į žvejybą plaukė R. Ragaišis.

Po žvejybos Tolimuosiuose Rytuose, kur iš Petropavlovsko, Kamčiatkos, Magadano uostų plaukiojo po rūsčią Beringo jūrą, R.Ragaišis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar spėjo padirbėti ir žvejybos bazėse „Palanga“, „S.Girėnas“. Paskutinis jo laivas – žvejybos traleris, perdirbtas į transportinį laivą „Kapitonas A.Oja“. Juo paskutinieji reisai truko dvejus metus.

„Po speiguotų Tolimųjų Rytų darbas karštoje Afrikos zonoje vargindavo“, – prisiminė R.Ragaišis.

Jis vėl atsidūrė krante, tiksliau, Klaipėdos uoste buvusiame mokomajame laive „Zigmas Angarietis“, kuris vėliau pervadintas „Brigita“. Jame R.Ragaišis dirbo 10 metų – pradžioje jūreiviu, po to bocmanu. Jo pareiga buvo kartu su tada dar Lietuvos jūreivystės kolegijos studentais prižiūrėti šį laivą, paruošti jį išgyvenimo laivuose mokymams. Detaliau apie darbą „Brigitoje“ R.Ragaišis taip pat prisimena savo knygose.

Bocmanas R.Ragaišis mokomajame laive „Brigita“ padeda kursantams užsidėti gelbėjimosi kombinezonus 2008 m.

Į pasimatymą su jūra...

Šiais metais pasirodžiusi 300 puslapių knyga „Sugrįžome audras nugalėję“ yra tarsi viso gyvenimo jūroje susumavimas žvelgiant į ją per audrų, žmonių likimo ir istorijos prizmę.

„Pirmą kartą išplaukus jūra mane pasitiko nesvetingai – jūros liga ilgam patiesė ant gulto. Po to reisai nebebuvo tokie sunkūs. Galima sakyti, kad susidraugavau su jūra. Su pertraukomis jūroje, laivuose praleidau daugiau kaip 40 metų. Lydėjo ir jūros liga, ir vėjai, ir bangos, ir apledėjimas, ir karščiai, ir šalčiai, bet jie nebebuvo tokie baisūs. Kai darbas yra mėgstamas, viską galima ištverti“, – teigė R.Ragaišis.

Knygoje „Sugrįžome audras nugalėję“ R.Ragaišio kolegos jūrininkai dalijasi prisiminimais, ką jie patirdavo akis į akį susidūrę su jūros stichijomis. Tarp tų, kurie prisiminė audringas jūras, yra ir tokių, kurių laivai nuskendo, o jie liko gyvi.

„Lenkiu žilą galvą prieš savo kartos jūrininkus. Daugelis mūsų buvome romantikai, sužavėti jūLeidinys: naujau-sios R.Ragaišio knygos „Sugrįžome audras nugalėję“ viršelis.ros bangų, netgi jos šėlsmo. Jūrai ne vienas paaukojome jaunystės metus, sveikatą, netgi meilę. Bendravimo su jūra nė vienas nesigailime. Tai buvo mūsų gyvenimas, mes jį susiejome su jūra. Savo noru, kartais netgi užsispyrę, per sunkumus eidavome į pasimatymą su jūra“, – filosofiškai dėstė R.Ragaišis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žinovas

Žinovas portretas
Nuoširdūs prisiminimai, o kažkokie karbauskio tvartų valytojai piktinasi. Yha ha :)

Pastebėjimas

Pastebėjimas portretas
Labiausiai gaila Lietuvos jūrinės bendruomenės. Joje nėra jokios vienybės. Kiekviena grupė tempia antklodę į save. Rusai jūrininkai sau, lietuviški sau. Jūrininkų sąjunga su seneliais sau, kapitonų klubas sau. Dar yra kažkokia mechanikų asociacija, bet jos niekas nežino. Pagarba tokiems žmonėms, kaip Rimantas Ragaišis. Dar kažką daro vardan tos Lietuvos. Ar bent padėjo jam knygą leisti tie nusmurgėliai, neva Lietuvos jūrininkų gynėjai? Abejoju.

Nusivylęs jūra

Nusivylęs jūra portretas
Visas Lietuvos jūrinis mentalitetas kaimo lygio. Ir ko čia stebėtis? Kiekvienas sovietmečio jūrininkas - arba rusas, kartais chokolas, arba kaimietis nuo Nemuno ar kokios paežerės. Jūrininkų mentalitetas grynai kaimietiškas, nes tik kaimietis pabėgęs nuo darbadienių kaip didžiausią džiaugsmą galėjo matyti jūrą. Nieko gero toje jūroje ir aprūdijusiuose laivuose nebuvo ir dabar nėra. Koks gali būtio normalus gyvenimas, kaip aplink drėgmė, šaltas metalas ir pikti jūrininkai. Panašu į kažkokį Zombių filmą.
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių