Quantcast

Netikėtas radinys, arba Vieno ruoniuko istorija

Tai nutiko prieš savaitę. Vėlų sekmadienio vakarą sėdėjome su vyru Palangos kopose. Buvo jau tamsu, kai pastebėjome, kaip jūra kažką krutančio išplovė į krantą. Pagalvojome, kad tai sužeistas paukštis ar šuo. Priėję arčiau išvydome ruoniuką, kuris atkakliai yrėsi į krantą, tiesiai pas mus.

Po daugybės skambučių visoms gelbėjimo tarnyboms, kurių pavadinimai tą akimirką šovė į galvą, sulaukėme išganingo Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojo atsako: "Sakykite ruoniuko koordinates ir eikite ramūs namo, mes juo pasirūpinsime."

Prisipažinsiu, naktis buvo nerami. Vos prašvitus vyras nubėgo į pajūrį pasižiūrėti, kaip laikosi mūsų rastinukas. Mažylio krante nebebuvo. Užtai telefone radome džiugią žinutę: "Ruoniukas jau pas mus!"

Apie jo būklę, tolesnį likimą kalbuosi su Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėju Arūnu Grušu.

– Išgąsdinote mus: jau manėme, kad laiku nespėjote atvykti, ir mažylis išplaukė į jūrą taip ir nesulaukęs žmonių pagalbos. O buvo toks nusilpęs... Sakykite, kaip jis pateko į Palangos paplūdimį?

– Labai paprastai. Baltijos jūroje nuo seno gyvena trys ruonių rūšys. Žieduotieji ruoniai – šiaurinėje dalyje prie Suomijos įlankos, Estijos pakrantėse. Pilkieji, patys didžiausieji ruoniai, plaukioja po visą Baltijos jūrą, o Rytų Atlanto paprastieji ruoniai daugiau laikosi vakarinėje dalyje – prie Danijos, Vokietijos, Švedijos krantų. Jūsų rastinukas kaip tik ir yra pilkųjų ruonių atstovas. Jo protėviai Baltijos jūroje atsirado prieš 10 tūkst. metų. Dabar šie gyvūnai – nykstanti, reta rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos raudonąsias knygas. Mažylis, panašu, atkeliavo iš Rygos įlankos, ar nuo Saremo salų. Jis dar labai jaunas, galėtų būti trijų savaičių amžiaus.

– Ar galime paspėlioti, kaip nutiko, kad mama mažylį paliko?

Jei vaikštinėdami palei jūrą pastebėtumėte krante ruonio mažylį, visų pirma, nevarykite jo atgal į vandenį. Jei jau ruoniukas išlipo į krantą, vadinasi, yra visiškai nusilpęs ir jam reikia pagalbos.

– Paspėlioti galime (juokiasi). Bet atsakymas vienas – Žemės ekosistemos kaita. Baltijos jūroje trūksta maisto, motinos ruonės neišmaitina savo vaikų ir paleidžia juos likimo valiai. Antraip pačios žūtų. Štai tokie liūdni ekologinės katastrofos padariniai. Jei nuosekliau – ruonės paprastai savo vaikus prižiūri porą savaičių, daugiausia – 20 dienų. Ruoniukai gimsta maždaug 14 kg svorio ir per tą laiką, kol motina juos maitina savo pienu, turi užaugti iki 50–60 kg. Mat ruonės pienas yra be galo riebus. Bemaitindama motina labai išsenka ir po tų kelių savaičių vaikelį palieka (antraip išsekusi žūtų pati). Per tą laiką užsiauginto riebalų sluoksnio ruoniukui turi užtekti dviem mėnesiams. Kadangi dabartinė ekosistema visiškai išbalansuota ir Baltijos jūroje sunku surasti maisto, tai motinos nebeįstengia savo vaikų išmaitinti iki reikiamo svorio. Tokio, kurį pasiekę mažyliai galėtų pradėti savarankišką gyvenimą. Todėl taip ir atsitinka: leisgyviai ruoniukai klaidžioja palei jūros krantus, o kai visiškai nusilpsta, kapanojasi į krantą.

– Kiek kilometrų toks mažylis gali nuplaukti per dieną?

– Sunku pasakyti. Manau, kad šitas mažylis plaukė išties ilgai. Buvo be galo išsekęs. Paprastai jie plaukia palei krantą, į gilumą neina, o kai pavargsta (jei dar ir audros kokios siaučia), juos bangos pačios išmeta į krantą.

Saugus: šios istorijos herojus (pirmas iš kairės) ilsisi drauge su savo likimo broliais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

– Ar sveikas tas mūsų mažylis buvo – atrodė toks rubuilis ir guvus, pelekėliais akeles nuo prožektoriaus šviesos tik dengėsi…

– Tas jūsų rastinukas atrodė visai neblogai. Matėsi, kad truputį pakapotas: turbūt varnos ar kirai buvo vargšelį užpuolę. Šitie sparnuočiai, skraidydami virš jūros, dažnai tykoja tokių nusilpusių mažylių. Kai ruonis panerti nebegali, tai kirai kaip kokie maitvanagiai ir puola vargšelį iš visų pusių. Kai tik jis iškyla į vandens paviršių, taip ir kerta į sprandą. Visi žmonių pakrantėje rasti ruoniukai dažniausiai turi daug parazitų – helmintinių kirmėlių, gyvenančių žarnyne. Paskui išvarome jas vaistais. Matote, ne pirmas jis pas mus toks. Šį pavasarį jau šeštas. Kovą–balandį vykstanti ruonių jauniklių migracija neleidžia muziejaus darbuotojams nuobodžiauti. Pernai tokių į krantą išmestų rastinukų sulaukėme rekordinio skaičiaus – net 22.

– Kaip gelbėjami tokie ruoniukai? Pabandę prieiti arčiau, sulaukėme pikto šnypštimo – mažylis bandė gintis.

Tenka pratinti juos iš naujo prie vandens, nes po patirtų negandų jūroje vandens ruoniukai bijo. Vanduo jiems asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – su kova dėl išgyvenimo.

– Visi nori gyventi – aišku, kad jis ginsis, kaip tik galės. Jei vaikštinėdami palei jūrą pastebėtumėte krante ruonio mažylį, visų pirma, nevarykite jo atgal į vandenį. Jei jau ruoniukas išlipo į krantą, vadinasi, yra visiškai nusilpęs ir jam reikia pagalbos. Jokiu būdu nešerkite gyvūno, nelieskite jo. Pasistenkite apsaugoti ruoniuką nuo šunų ir per daug smalsių žmonių. Tegu mažylis ramiai ilsisi, kol atvyks pagalba. O jos reikėtų ieškoti Pagalbos telefonu 112, operatorius sujungs su Jūrų muziejaus specialistais. Jūsų situacija – vėlus sekmadienio vakaras – išties buvo nepavydėtina. Betgi ir likusieji penki ruoniukai Baltijos pakrantėje buvo pastebėti būtent vakare. Matyt, nors ir nusilpę, sąmoningai nelipo į krantą, kol matė ten vaikščiojančius žmones. Laukė tamsos. Jūsų ruoniuką gelbėjome vos prašvitus, nes supratome, kad naktį jam pavojus negresia: išsekęs mažylis ant kranto miegos. Dabar jis ramus. Gavo pirmąją dozę visokių skysčių, tad laimingas su likimo draugais snūduriuoja. Ar galite patikėti – jis nesvėrė net 15 kg (paprastai tokio svorio ruoniukai gimsta), kai, būdamas trijų savaičių, turėtų sverti apie 50–60 kg!

– Koks likimas mažylių laukia toliau, kai jie sustiprėja, paauga. Paleidžiate juos atgal į Baltijos jūrą?

– Šeriame, auginame ruoniukus iki spalio pabaigos. Rūpinamės jais tol, kol užauga lygiai tokio paties svorio, kokio turėtų būti, kai mama juos palieka, t. y 40–50 kg. Per tą laiką mažyliai išmoksta savarankiškai maitintis vandenyje. Tenka pratinti juos iš naujo prie vandens, nes po patirtų negandų jūroje vandens ruoniukai bijo. Vanduo jiems asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – su kova dėl išgyvenimo. Kai visų būtinų išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžių ruoniukai išmoksta iš naujo, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje juos paleidžiame į laisvę.

– Kur tie mažyliai gyvena dabar? Ar turite pakankamai vietos muziejuje naujakuriams?

– Ne kažkiek tos vietos turime, deja. Dabar ruoniukai gyvena tokiose butaforinėse voniose. Paskui juos keliame į muziejų, mažyliai karantinuojami. Karantine jie jau apsigyvena didesniuose baseinuose, kuriuose gali mokytis plaukioti, savarankiškai maitintis. Kiek vėliau jie patenka į dar didesnį baseiną, iš kurio jau kelias tik vienas – į laisvę.

– Ruoniukų migracija dar tęsis iki balandžio pabaigos, tad kokią žinią norėtumėte perduoti žmonėms?

– Kaip ir minėjau, jokiu būdu nevarykite mažylio atgal į vandenį. Jei jau jis išlipo į krantą – vadinasi, ruoniukui tikrai blogai. Deja, specialistų komandos, kuri budėtų kiaurą parą ir savaitgaliais, muziejuje dar neturime. Tikimės, kad kitąmet atsidarys vienas mūsų kuriamų reabilitacijos centrų, kuriame dirbs budėtojai – specialiai tokioms gelbėjimo operacijoms apmokyti žmonės. O kol kas didžiausia pagalba telefonu 112. Skambinkite tiek radę sužeistą paukštį, tiek jūros gyvūną, kuriam reikia pagalbos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių