Tuo pat metu esą nyksta smėlynų ekosistemos, kurios yra svarbios Lietuvos ir Europos mastu retoms bei saugomoms augalų ir gyvūnų rūšims.

Pasak ekologės, kopose auga ypatingi, kitoms vietoms nebūdingi augalai, veisiasi reti drugiai, vabzdžiai, peri paukščiai, kuriems būtina atvira erdvė.

Kai smėlynai apželia ne tik pušimis, beržais ir alksniais, plinta ir invazinės augalų rūšys, keičiasi kraštovaizdis, nyksta smėlynų ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai.

Todėl ir kertami savaime plintantys medžiai ir krūmai.

Atvėrė langus į kopas

"Projektas vykdomas trejus metus. Pernai atvertas vienas langas Naglių gamtiniame rezervate. Šiemet kirtimai buvo intensyvesni ir atverti du langai. Kitais metais liko tik nedidelis kalnapušių plotelis arčiau marių ir pašalinti atžalas naujai atvertose vietose. Daugiau pasikeitimų, kurie bus matomi nuo kelio, nebus daug metų, kol bus nuspręsta, ką daryti toliau, – patikino A.Feser. – Labai džiaugiuosi, jog pavyko gauti lėšų, nes kitaip vargu ar tai būtų buvę padaryta. Mes kasmet "ravėdavome" mažas pušeles ir stebėjomės, kokiu greičiu plečiasi jų plotai. Kuršių nerijoje kopų teturime 20 proc., miškų – apie 73 proc. Visuose su Kuršių nerijos tvarkymu susijusiuose dokumentuose pabrėžiamas mozaikiško, miško ir atvirų erdvių, kuriose išryškėja kopų reljefas, dermės unikalumas."

Parko vadovė teigė, kad kadaise šiame unikaliame gamtos kampelyje pavojų kėlė pustymai, dabar didžiausia problema – spartus užaugimas.

Kertamas miškas paprastai sukelia neigiamų emocijų.

A.Feser teigimu, po metų net nepagalvosime, kad galėjo būti kitoks sprendimas.

Reiškia abejones

"Niekas negali pasakyti, kiek tų paukštukų turi būti: šimtas ar pusantro šimto. Gal galime pasirinkti mažesnį sparnuočių skaičių, bet išlaikytume mišką? Čia klausimas: kam nuo to geriau? Gal turėtų būti atliekami kokie nors tyrimai, kad žinotume, ar pasiekta numatytų tikslų? Juk neatmestinas variantas, kad mišką nukirtome, o geidžiamo rezultato nesulaukėme, augalai ar gyvūnai ten neapsigyveno, nes, pavyzdžiui, toje vietoje pučia pernelyg stiprus vėjas. Vienos teisybės nėra, bet niekas nežino, kur yra tas aukso vidurys", – svarstė pavardės prašęs neskelbti Kuršių nerijos gamtos žinovas.

Tuo metu miškininkai ir saugomų teritorijų specialistai tikino negalintys padaryti nieko kita, nei yra parašyta projektuose.

"Tai yra gal 400 lapų knyga dar ir su dviem dideliais priedais. Bet kuriam medeliui nukirsti leidimą gauname iš valstybinės miškų tarnybos. Jokios saviveiklos čia nėra ir negali būti, – aiškino L.Žarnauskas. – Paprastai šiuo metu būdavo sniego, ir Neringoje, šiurkščiai kalbant, niekas nesivalkiodavo ir tokių klausimų nekildavo. Kai ateidavo lankytojai, viskas būdavo pabaigta, sutvarkyta, takučiai nušluoti, visi būdavo laimingi. O dabar, kai atvykėliai pamatė dirbančią techniką, vežančią medieną, prasidėjo klausimai."

Miškininkai įsitikinę, kad neringiškiai supranta, kas vyksta pusiasalyje, o daugiausia nepasitenkinimo viešoje erdvėje esą reiškia nieko neišmanantys kauniečiai ir vilniečiai.