Viena bobutė pasakė...

Nėra jokių rimtų mokslinių studijų, kurios įrodytų, kad dėl uosto veiklos yra išplaunami paplūdimiai.

Uostas ties Klaipėda veikia šimtmečius. Ir molai ilgesni ar trumpesni pastatyti seniai. Jei dėl molų būtų išplaunami paplūdimiai, tai seniai jūra būtų atėjusi iki Melnragės centro.

Atvirkščiai uostas padeda išsaugoti paplūdimius, ypač Smiltynės, nes pietinis molas sulaiko smėlį. Klaipėda turi gražius Smiltynės paplūdimius. Tik gaila, kad pati Smiltynė panaudojama pernelyg mažai.

Dar didesnė mistika yra dėl išorinio uosto statybos ties Melnrage. Pseudoanalitikai ir visuomenės audrintojai aiškina, kad neva pastačius šį uostą nebeliks paplūdimių – krantų erozija sunaikins keliolika kilometrų Lietuvos pajūrio. Tai panašu į teiginį „viena bobutė pasakė“.

Realiai nėra jokių pagrįstu mokslinių tyrimų apie tai, kaip pajūrio krantus veiktų tolyn į jūrą „ištempti“ molai. Ir negali būti tokių vertinimų, nes nėra atlikta išorinio uosto statybos poveikio aplinkai studija ar bent jau modeliavimas, kaip keliautų smėlio pernašos tiek einančios pagal krantus, tiek išmetamos iš Kuršių marių per uosto vartus.

Erozija paliečia visus

Pagal pajūrio krantų plovimą Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų šio regiono šalių. Viename iš mokslinių krantotyros darbų aptikau teiginį, kad Baltijos jūros krantų erozijos problema tampa vis aktualesnė visai pietinės Baltijos smėlingajai juostai, besitęsiančiai nuo Greifsvaldo Vokietijoje iki Kolko kyšulio Latvijoje.

Mokslininkai teigia, kad 497 km. ilgio skirtingose Latvijos pakrantės atkarpose vyksta krantų erozijos procesai dėl stipraus vėjo ir bangų. Erozija ne tik pasiglemžia krantą, bet ir grasina pakrančių gyvenvietėms ir namams, kurie praeito šimtmečio viduryje dar buvo gana atokiai nuo jūros. Dėl erozijos procesų susiformavo ir įspūdingi skardžiai. Ilgiausias ir aukščiausias Latvijoje iki 20 m aukščio skardis driekiasi netoli Jūrkalnės. Daug išplovų yra Vidžemės pakrantėje.  

Iš trijų Baltijos šalių ilgiausią pakrantę turi Estija – 1240 km žemyne ir 2450 km salose. Estijai priklausančiuose Baltijos vandenyse iš viso priskaičiuojama maždaug 1500 salų, iš kurių apie 80 proc. sudaro mažos salelės. Estijos pakrantė išsiskiria didžiausia aplinkos sąlygų bei kranto procesų įvairove. Šiaurės vakarų Estijoje ypač svarbus vaidmuo tenka Žemės paviršiaus kilimui, kuris paaiškina gausų salų bei salelių atsiradimą. Pietinėje Estijos dalyje lygių ir nedaug virš jūros lygio iškilusios pakrantės dėl kylančios jūros lygio ir dažnėjančių audrų, vis dažniau veikiamos erozijos.

Bendras Lenkijos Baltijos jūros kranto ilgis yra apie 498 km (be vidaus lagūnų krantų). Apie 70 proc. krantų yra nuolat įvairiu laipsniu eroduojami. Erozija pasireiškia net krante, kuris anksčiau buvo akumuliacinio (kaupiamojo) pobūdžio.

Intensyvėja krantų ardymas

Baltijos jūros Lietuvos krantai daugiausia ardomi uraganų metu, stipriai pakilus vandens lygiui. Aktyviausiai krantas ardomas ties Palanga. Čia įtakos daugiausiai turėjo po tiltu buvusios būnos išardymas 1997–1998 m.

Mokslininkai konstatuoja, kad pastaraisiais dešimtmečiais stebima jūros krantų erozijos intensyvėjimo tendencija. Ji pasireiškia ne tik dėl žmonių ūkinės veiklos, bet ir dėl gamtinių pokyčių - vandens lygio kilimo, klimatinių ekstremumų, smėlio išteklių mažėjimo. Didžiausią neigiamą įtaką Lietuvos krantams turi stiprių vėjų pasikartojimo dažnėjimas ir oro bei vandens temperatūros augimas žiemą. Krantams didžiausią įtaką daro klimato poveikis. 

Lietuvos Baltijos jūros krantų ardymo apimtys per 30 metų padidėjo daugiau nei 10 kartų. Žemyniniame krante labiausiai ardomi yra kranto ruožai: Šventoji – siena su Latvija, Ošupio rajonas, Rąžė – Birutės kalnas, Nemirseta – Olando Kepurė, I Melnragė, ties Klaipėdos uosto šiauriniu molu. Kuršių nerijoje labiausiai ardomi Juodkrantės, Preilos kranto ruožai ir šiaurinė Nidos dalis.

Tiesiogiai uosto įtakai galima priskirti tik dalį kranto ties šiauriniu molu, gal dar iš dalies Melnragės – Girulių ruožą. Aiškinama, kad uosto hidrotechniniai įrenginiai sulaiko išilgai kranto migruojančius nešmenis ir žemyninio kranto priekrantėje susidaro jų deficitas. Bet tie įrenginiai leido susiformuoti ir ypač kokybiškiems paplūdimiams ties Smiltyne. 

Ne tik uostai (hidrotechniniai įrenginiai), bet urbanizacija, rekreacija yra minimi žmogaus ūkinės veiklos, kuri turi įtakos krantų erozijai. Tačiau svarbiausiu veiksniu įvardinamas vandens lygio kilimas, didėjantys štorminiai vėjai, sumažėjęs smėlio nešmenų srautas, nepakankamos krantų apsaugos priemonės.

Atsivėrė analitinė skylė

Šiandien kyla pagrįstas klausimas, o kas realiai galėtų tyrinėti Lietuvos krantus, kas galėtų parengti rimtas mokslines studijas apie tai, kaip viena ar kita uosto statyba veiks krantus.

Dabar yra daug pseudoanalitikų, kurie visą ugnį dėl ardomų krantų bando nukreipti į Klaipėdos uostą.

Jūrinėje bendruomenėje teko girdėti tokias mintis, kad krantotvarkos, aplinkosaugos analizės jūroje srityje yra atsivėrusi didžiulė skylė po to, kaip anapilin iškeliavo mokslininkas, analitikas ir praktikas Saulius Gulbinskas.

Reikėtų objektyvaus krantų erozijos procesų įvertinimų nenurašant viską tik ant uosto veiklos, nes realiai taip nėra. Ir kitos šalys nekrauna taip ant savo uostų, jų vartų molų, nes suvokia, kad vienas ar kitas uostas negali daryti įtakos nuo jų už kelių dešimčių kilometrų esančių pakrančių plovimui.

Galbūt naujai atgimstantis ir jūros tyrimų komandą stiprinantis Klaipėdos universitetas galėtų objektyviai ir bendru visos Baltijos kontekstu žvilgtelėti į krantų plovimo problematiką regione ne vien siauroje Lietuvos dalyje?