Medikas su rašytojo siela

Gydytojas Robertas Patamsis Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kurią žurnalistai vadina savo profesine švente, gali vadinti sava. Nepaisant daug žinių reikalaujančio radiologo darbo, klaipėdietis rado laiko parašyti dvi solidžios apimties ir turinio knygas. Lengvai plunksną valdantis medikas ėmėsi itin aktualios ir nelengvos Lietuvos partizaninio judėjimo temos.

Nenorėjo meluoti

R.Patamsį pažįsta daugybė žmonių, jo šypseną atmintyje išlaikė tūkstančiai pacientų, kurie pabuvojo kabinete, kuriame, pasitelkęs sudėtingą kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso techniką, gydytojas diagnozuoja ligas.

Kai kurie klaipėdiečiai dar prisimena faktą, kad 2005 m. Klaipėdoje kompiuteriniu tomografu buvo tiriama delfinė Gilė. Jūrų gyvūną tada tyrė R.Patamsis.

Nors gydytojo profesija reikalauja nuolat mokytis, ypač sparčiai tobulėjant diagnostikos mokslui bei technikai, medikas randa laiko gilintis į Lietuvos istoriją ir imasi nelengvos misijos – rašyti didelės apimties knygas.

"Istorija domiuosi nuo pradinės mokyklos. Visą gyvenimą rinkau medžiagą apie Lietuvos istoriją, kaupiau viską, kas įmanoma. O kai pasirodė informacijos apie Lietuvos rezistenciją, perskaičiau ne mažiau 90 procentų visko, kas buvo išspausdinta. Pamenu, mano tėvų namuose susirinkę kaimynai, draugai kalbėdavo apie partizanus. Tokie iki vėlyvos nakties užtrukdavę pašnekesiai man buvo lyg įdomiausi nuotykiai. Žuvusiuosius jie vadindavo vardais, kalbėjo apie juos kaip apie savus, minėjo kovotojus pasakodami apie savo gyvenimą, tad ir partizanai buvo to gyvenimo dalis. Nors tai buvo tarybiniai laikai, žmonės žinojo, su kuo šneka, gal todėl nesibaimino išdavysčių. Tebebuvau vaikas, kai skaičiau tokias rimtas knygas kaip "Vanagai iš anapus", "Niurnbergo epilogas". Tai buvo propagandiniai kūriniai, bet manyje jie pagimdė norą domėtis partizanų tema", – atviravo R.Patamsis.

Anksti susidomėjęs praeities įvykiais R.Patamsis, dar mokydamasis mokykloje, svarstė galimybę studijuoti istoriją.

Tačiau supratęs, kad sakyti ir rašyti tiesos negalės, atsisakė tos minties ir pasirinko mediciną.

Rašyti ėmė laivuose

Įdomiausi išgyvenimai ant popieriaus sugulė dar tada, kai R.Patamsis penkerius metus plaukiojo pasaulio vandenynuose ir dirbo laivo gydytoju.

Tada jis pradėjo rašyti. Lengvai skaitomi tekstai apie jūrininkų gyvenimo ir darbo aktualijas tapo keliais rinkiniais.

Jūroje jam teko išgyventi sudėtingiausią laiką, kai Lietuva vadavosi iš sovietų, ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Vyras galėtų valandų valandas pasakoti apie tai, kaip įgulos nariai reagavo į neįtikėtinus įvykius Lietuvoje ir Rusijoje, kaip lūžo ir keitėsi jų pažiūros.

Prieš ketverius metus R.Patamsis išleido knygą "Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo".

Tai biografinė knyga, kurios pagrindinis herojus – partizanas, politinis kalinys, dimisijos kapitonas Stepas Grybauskas.

Pats autorius tikino, kad tai tebuvo apšilimas prieš imantis antrosios.

Antrąją savo knygą "Lietuvių pasipriešinimas", neseniai išvydusią dienos šviesą, R.Patamsis parašė per porą metų.

Autorius prisipažįsta, kad nėra tas žmogus, kuris negali nerašyti.

Didžiuoju postūmiu imtis grandiozinio darbo tapo noras, kad gyvi istorijos įvykių dalyvių liudijimai būtų užfiksuoti ir pasiektų ateities kartas, kad tiesa neliktų nutylėta.

Prisiminimai su kontekstu

"Nežinau, kaip čia yra, kad profesionalai nesugeba, o gal nenori padaryti savo darbo išsamiai ir teisingai. Kartais net atrodo, kad jie tyčia meluoja, nes yra parsidavę svetimiems. Tokios knygos, kaip mano, lopo profesionalų paliktas skyles, – neslėpė požiūrio į istorikų darbus gydytojas. – Negana tiesiog prieš žmogų pastatyti mikrofoną. Kai pašnekovas yra kalbinamas, jam užduodami klausimai, jis supranta, kad klausiančiajam įdomu, kad jis suvokia, apie ką kalbama, tada labiau atsiveria."

Gyvus prisiminimus gydytojas norėjo pateikti ne "plikus", o su kontekstu, paaiškindamas, kodėl ir kaip gimė partizaninė kova, kokia buvo to meto situacija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, nušviesdamas ir tarptautinę situaciją, nes taip lengviau susigaudyti istoriniame kontekste.

Todėl sunku net pasakyti, kiek laiko buvo renkama medžiaga šiai knygai.

Rašydamas apie partizanus autorius siekė parodyti, kodėl žmonės ėjo į mišką, kaip jie mąstė, kokia buvo jų pasaulėžiūra.

Autorius taip pat detaliai aiškina, kas yra partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, nagrinėjami atskiriems nacionaliniams partizaniniams judėjimams būdingi ypatumai.

Knygoje aprašomas ir palyginamas Lietuvos partizaninis judėjimas su sovietinių partizanų veikla, sovietiniai partizaniniai judėjimai Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, ukrainiečių nacionalinio išsivadavimo judėjimas, latvių ir estų pasipriešinimo judėjimai.

Autorius atviravo, kad dažnai savo pašnekovus kalbinęs telefonu.

"Partizanai buvo optimistai, todėl skaitant mano knygas galima rasti vietų, verčiančių nusišypsoti ar nusijuokti. Tie žmonės tikėjo tuo, ką daro. Ir mano knyga, nepaisant visų joje aprašytų siaubų, yra optimistinė. Kalbinti herojai yra partizanų vardą šiemet ugninga kalba gynęs Jonas Kadžionis, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas Petras Plumpa, disidentas, politinis kalinys Sergejus Kovaliovas, mano paties šeimos nariai, daug kitų žmonių. Norėjau gyvai parodyti, kaip pokariu žmonės mąstė. Dabar mums labai lengva būti gudriais ir patarinėti, kaip ir ką reikėjo daryti. Rašiau ne tik apie stalininius, bet ir chruščiovinius bei brežnevinius lagerius, apie "Amerikos balsą" ir netesėtus pažadus, apie sovietinį folklorą, kuris jau faktiškai yra išnykęs, apie tautinius santykius Lietuvoje. Nieko nelaužiau iš piršto, viską rašiau remdamasis dokumentais ir šaltiniais", – tikino knygos autorius.

Knygą skyrė jauniems žmonėms

Autorius atviravo, kad didelės apimties knygą rašęs ne iš eilės, o atskirais gabaliukais. Galiausiai visą mozaiką teko sudėti į vieną daiktą.

Jeigu dabar ši knyga nebus įvertinta, aš nenusiminsiu. Ateis laikas, kai žmonės ieškos medžiagos ir ras ją mano surašytą.

"Savo knygą skiriu mažai visuomenės daliai, žmonėms, kuriems įdomios detalės. Tikrieji skaitytojai ne praryja knygą vienu ypu, o skaito ilgai ir atidžiai. Jeigu dabar ši knyga nebus įvertinta, aš nenusiminsiu. Ateis laikas, kai žmonės ieškos medžiagos ir ras ją mano surašytą, knyga jiems pasitarnaus kaip šaltinis, nes joje – gyvi liudijimai. Noriu, kad ją skaitytų jauni žmonės. Tikiu, kad jie ne tik sužinos faktus, bet ir pajus mano herojų emocijas", – vylėsi autorius.

Jis apgailestavo tik dėl vieno – kad pernelyg vėlai ėmėsi kalbinti ir aprašinėti partizanus, daugelis herojų jau iškeliavo anapilin.

Vieną savo knygą gydytojas padovanojo istorikui Alfredui Bumblauskui.

Autorius viliasi, kad bent dalį apie Telšius iš šio miesto kilęs profesorius bus perskaitęs, tačiau kol kas jokių atsiliepimų iš garsiojo istoriko R.Patamsis dar nesulaukė.

12 knygų buvo palikęs Viliaus universiteto knygyne, o neseniai sulaukė prašymo atsiųsti jų daugiau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių