Lizarijus – seniausias katinas Klaipėdoje?

Beveik ketvirtį amžiaus Lizarijus džiugina klaipėdiečių šeimą savo pokštais ir mielumu. Ko gero, vienas seniausių Siamo katinų uostamiestyje su šeimininkais daug keliavo po Europą ir niekada neatsisakė pasmaguriauti. Mėgo ne tik žuvį, bet ir saldumynus.

Teko keisti vardą

„Kai nusprendėme išrinkti vardą, buvome tikri, kad čia katė. Pavadinome ją Mona Liza. Po kurio laiko žiūrime – Jėzus Marija, čia gi ne katė, o katinas! Tai ką dabar daryti? Reikia naują vardą galvoti. Na, jeigu ne Liza, tebūnie Lizarijus“, – šypsodamasis vardo parinkimo istoriją papasakojo katino šeimininkas Viačeslavas.

Tačiau tikrasis Lizarijaus šeimininkas – jo sūnus Vytautas.

„Turiu du sūnus, vyresnį ir jaunėlį. Abu labai myli gyvūnus. Jie prašė, kad nupirktume katiną. Aš buvau prieš. Iškėliau sąlygą, kad jei jau turėsime katiną, tik ne Siamo ir ne patelę. Bet vieną rytą žmona su jaunėliu grįžo iš turgaus. Sūnus prasisegė striukę, žiūriu – Siamo kačiukas. Beliko numoti ranka – auginkite“, – prisiminė Viačeslavas.

Dokumentuose rašoma, kad Lizarijus gimė 1996-ųjų spalio 29 d. Mažeikiuose. Šiuo metu jis su Vytauto tėvais gyvena Klaipėdoje.

„Lizarijus visada buvo vikrus, smarkus, mėgo karstytis užuolaidomis. Mėgstamiausia jo žaidimų vieta – naujametė eglutė. Ypač – papuošta“, – šypsojosi šeimininkas.

Draugai: Lizarijus augo kartu su savo jauniausiu šeimininku Vytautu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Mėgsta saldumynus

Garbingo amžiaus sulaukęs Lizarijus – tikras smaližius.

„Per sūnaus gimtadienį visi buvome užsiėmę. Jis pasinaudojo tuo, kad niekas į jį nekreipė dėmesio. Užšokęs ant stalo nulaižė visą kremą nuo torto. Smagiai prisijuokėme, bet labiausiai džiaugėsi pats Lizarijus“, – prisiminė Viačeslavas.

Katinas maistui labai išrankus. Kiaulienos nemėgsta, tačiau ledus laižo su malonumu. Užsimanęs saldumynų, kiša leteną į cukrinę. Žuvį taip pat mėgsta. Tiesa, veterinarai kiek pakoregavo jo dietą – paskutiniu metu šeimininkai šėrė Lizarijų katėms skirtu ėdalu.

„Kartą žmona supykusi pasakė – iš tavęs, katine, jokios naudos. Lizarijus išėjo į lauką. Vakare, girdžiu, žmona šaukia – pasižiūrėk, ką jis atnešė. Atbėgu – žiūriu: katinas žmonai prie kojų didžiausią žiurkę padėjęs. Jei katinas pasidalija savo grobiu, jokiu būdu negalima ant jo pykti. Tad stengėmės kuo ramiau reaguoti – paglostėme, pagyrėme, o žiurkę išmetėme“, – pasakojo katino šeimininkas.

Negaluoja: ne kartą rūpinęsis kitų sveikata, šiandien Lizarijus pats jaučiasi prastai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Saugo namus

Nuo Lizarijaus nepasprukdavo nei graužikai, nei kurmiai. Jis vaikydavo ir kitus katinus.

„Kai persikėlėme į Klaipėdą, kurį laiką mūsų namo kiemas net nebuvo aptvertas. Bet katinas visada tiksliai žinojo namų ribas. Ne tik pats niekur nepabėgo, bet ir kitiems lįsti į savo teritoriją neleido. Pas mus nė karto neužklydo nė vienas katinas“, – teigė Lizarijaus šeimininkas.

Kadangi šeimininkams darbo reikalais teko daug važinėti į kitas šalis, katinas keliaudavo kartu. Gyvūną netruko pamilti ne tik viešbučių darbuotojai, bet ir pasieniečiai.

„Mirkė savo letenas ne tik Baltijos, bet ir Adrijos jūroje. Pirmus kartus pasienyje labai atidžiai apžiūrinėdavo jo dokumentus, įrašus apie skiepus. O vėliau atpažinę, kad čia Lizarijus, tik nusišypsodavo ir mostelėdavo – važiuokite“, – prisiminė Viačeslavas.

Nemėgsta išgėrusiųjų

Nors ir mielas, katinas visada turėjo tvirtą nuomonę apie alkoholį.

„Jis labai nemėgsta neblaivių žmonių. Su manim dar atsargesnis. Jei per kokią šventę pasivaišinu, ateina prie manęs ir murkia. Bet glostomas nesileidžia. Aiškiai parodo – bus šalia, bet prie jo geriau nelįsk“, – juokėsi šeimininkas.

Katinas mėgsta ir švarą – po ilgos darbo dienos batus nusiavusius šeimininkus pasitikdavo ne itin draugiškai.

„Prižiūri tvarką namie – turi būti švarus ir blaivus“, – sakė Viačeslavas.

Lizarijus rūpestingas kam nors sunegalavus – jei tik suskausdavo galvą, koją ar pilvą, jis įsitaisydavo prie maudžiančios vietos. Gydė ne tik šeimos narius, bet ir svečius.

„Žmonos draugei skaudėjo koją. Kaskart atėjusi pasikviesdavo katinuką. Atsisėsdavo ant fotelio, katinas įsitaisydavo jai ant kojos ir murkdavo, kol skausmas atlėgdavo. Buvau girdėjęs apie gyvūnų terapiją, o su katinu patyriau, kad tai iš tiesų veikia“, – tikino Viačeslavas.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Šiomis dienomis sušlubavo ir paties Lizarijaus sveikata.

„Net neįsivaizduojate, kaip gaila. Temperatūra pakilusi, akys nelabai mato. Vandens dar palaka, bet maisto nebelabai ėda. Duok dieve, kad metus išgyventų. Nors veterinarai sakė, kad ir savaitė būtų daug“, – teigė Viačeslavas.

Beveik 25 metai Siamo katinui – įspūdingas amžius. Katino šeimininkai sako girdėję apie 30 metų išgyvenusias kates, bet užsienyje, o  Lietuvoje tokių ilgaamžių jiems dar neteko sutikti.

„Mūsų ne kartą klausė, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis. Aišku, svarbu kokybiškas ir subalansuotas ėdalas. Bet daug svarbiau – rūpestis ir meilė. Lizarijus mums daugiau nei šeimos narys. Kai pats buvau vaikas, mano tėvas sakydavo, kad esu atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukinau. Tai citata iš Antoine'o de Saint-Exupery „Mažojo princo“. Mes su žmona ne kartą ją priminėme ir savo sūnums. Tikiu, kad jie to išmokys ir savo vaikus“, – kalbėjo Viačeslavas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

A

A portretas
saugokis katine kopusto , keistas jo požiuris i katinus ....

Kopustas.

Kopustas. portretas
Pakšt, pakšt, pakšt tau katinuk į tą gražią mažytę pariestą niošytę..., pakšt, pakšt, pakšt...

Kopustas.

Kopustas. portretas
Oi koks gražus katinukas, o jau kaip gražiai tą niošytę parietęs, tokį katinuką tik mylėt ir mylėt ir bučiuot jam į tą jo mažytę pariestą niošytę...
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių