Sukrėtė išgyventos netektys

– Papasakokite apie save.

– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, Vingio gatvės rajone, baigiau "Vyturio" vidurinę, tai yra mas savas rajonas, daugelį bendraamžių ten pažįstu. Tik pastaruoju metu gyvenu Gargžduose. Mano tėtis turėjo savo langų gamybos verslą. Mama buvo šeimos siela, mūsų, keturių vaikų, augintoja. Aš – jauniausias. Nemanau, kad buvau labiausiai lepinamas. Buvau mylimas kaip ir kiti du broliai bei sesuo. Gyvenimas buvo įvairus, vaikystė – nuostabus laikas. Mačiau, kaip tėvams sekėsi, bet buvo ir tokių dienų, kai jie skaičiavo centus. Bet mes visada buvome laimingi. Labai skaudu, bet nebeturiu abiejų tėvų. Tėtis 2012 m. mirė, ištiktas infarkto. Pernai liepos pirmąją visiškai netikėtai praradau mamą, ji žuvo automobilio avarijoje. Praėjo daugiau nei metai, bet tikrosios tiesos paieškos teismuose dar vis tęsiasi.

– Ar ilgitės tėvų?

– Kai juos turėjau, buvau laimingas. Didžiavausi ir džiaugiausi jais. Turėjau ko iš jų mokytis, manau, mokysiuosi iš tėvų, prisimindamas, kaip jie elgdavosi, ko mus mokė. Tėtis buvo mano pagrindinis patarėjas ir ugdytojas. Jis buvo ir mano treneris, kai aktyviai sportavau. Pirmą infarktą tėtis patyrė, kai tebebuvau devintokas, po to jis gyveno dar septynerius metus. Mes žinojome, kad jo širdis silpna, todėl jo netektis nebuvo didžiulė staigmena. Bet mamos žūtis buvo visiškas netikėtumas ir baisus sukrėtimas. Penktadienį vakare mes dar kalbėjome telefonu, o šeštadienį ryte jau pamačiau internete sumaitotą savo mamos mašiną. Tai buvo baisus sukrėtimas, kuris vis iškyla, kai reikia dalyvauti teismo posėdžiuose. Be galo skaudu matyti, kaip advokatai dedasi tiesos ieškotojais, bet iš tiesų daro šou ir pelnosi iš nukentėjusiųjų ir kaltųjų nelaimės. Paradoksalu, mano tėčio svajonė buvo, kad aš tapčiau advokatu. Tėtis mane išmokė niekada negailėti savęs, būti tvirtu. Mano nuostata tokia – visuomenė silpnųjų nemėgsta. Net jei širdis apsilies krauju, aš visada tvirtai stovėsiu ant kojų.

Dainuodavo net mašinoje

– Kada pajutote norą dainuoti ir džiaugsmą dėl to, kad jums tai gerai sekasi?

– Dar buvau mažas, kai per šeimos šventes mama grodavo armonika. Vaikai žaisdavo kitame kambaryje, o man labai patikdavo būti su suaugusiaisiais ir drauge dainuoti. Pirmoji mano daina buvo "Mažam kambarėly", dainuodavau ją su krikštamote. Mūsų šeima – daininga, traukdavome dainas važiuodami mašina. Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, ne kartą buvau kviečiamas į chorą, mane vis atrinkdavo. Klausdavau tėvų, ką ten reikės daryti. Man paaiškino – stovėti ir dainuoti. Toks paaiškinimas bylojo, kad bus labai neįdomu, todėl nelankiau repeticijų nei pirmoje, nei antroje klasėje. Norėjau bėgioti su vaikais po kiemą, spardyti kamuolį. Chorą pradėjau lankyti gal penktoje klasėje. Visada stengdavausi viską daryti kuo geriausiai, taip pat ir dainuodamas. Kartą išgirdau, kaip mokytojai gyrė kitą berniuką, vadino jį mažuoju Luciano Pavarotti. Man tada kilo toks keistas jausmas. O kas tada aš? Manęs nė nepastebėjo. Taip atšalau nuo choro.

– Ar tai buvo vienintelis jūsų bandymas pasirodyti scenoje?

– Panašiai atsitiko su skaitovų konkursu. Lankiau būrelį, ruošiausi konkursui. Mokykloje jį laimėjau, bet tarp miesto mokyklų mokinių pirmuoju buvo paskelbtas vaikinas, jis man tada atrodė visas vyras. Pamenu, labai stebėjausi, kad jis tapo geriausiu, girdėjau, kaip jis pasakojo be išraiškos, kažkokių ypatingų vingrybių. Tada dar kartą nusivyliau konkursu ir nusprendžiau geriau sportuoti.

Tėvo pavyzdys neišblėso

– Kokio sporto ėmėtės?

– "Geležis" kilnojau. Norėjau būti sveikas ir vyriškas. Dar buvau visai mažas, kai tėtis man paaiškino, kas yra hobis ir "kumyras". Jam pačiam labai patiko aktorius Gojko Mitičius, dažnai vaidindavęs indėnus, man patiko Arnoldas Schwarzeneggeris. Bet vienintelis dievaitis buvo tėtis, norėjau būti toks, kaip jis. Manau, kad ir dabar jis tebėra man pavyzdys. Ne dėl pasiekimų, o dėl būdo bruožų. Tėtis išmokė laikytis žodžio ir branginti pažadą.

– Iš tėvo ar mamos paveldėjote tokį puikų balsą?

– Abu buvo balsingi. Kai praėjus keleriems metams po tėčio mirties klausiau įrašus, kuriuose girdėjau jį kalbantį, supratau, kad mūsų balsai panašūs, tik jo buvo sodresnis, vyriškesnis. Man mamos genai pridėjo kitų spalvų.

– Ar tarėtės su tėvais rinkdamasis policininko profesiją?

– Galvodamas apie savo ateitį supratau, kad profesionaliajame sporte nėra natūralumo, tektų vartoti visokių medikamentų, tai man nepriimtina, o dainavimas yra tik pomėgis. Tėtis matė, kad man sekasi lengvai ir sklandžiai dėstyti mintis, todėl manė, kad man tiktų dirbti advokatu. Kai studijavau Socialinių mokslų kolegijoje, kai kuriuos dalykus dėstė dabartinis mano viršininkas Mindaugas Džermeika. Tada stebėjausi, kiek daug žinių turi pareigūnas, koks yra pasitempęs, susitvardantis, stiprus. Vėliau, jau tarnaudamas policijoje, pamačiau, kaip jis dalyvauja teismo procesuose. Toks policininko įvaizdis buvo ir yra priimtinas, M.Džermeika tapo man pavyzdžiu. Tėvai mano pasirinkimui pritarė.

Nemoka reaguoti į pagyras

– Ar jus kas nors mokė dainuoti?

– Esu girdėjęs patarimų iš gero mano tėčio draugo Antano Čapo, tam tikrų profesinių rekomendacijų girdėjau ir iš Simono Donskovo. Tiesą sakant, mokiausi pats, jokio akademinio dainavimo mokytojo neturėjau. Tik internete pamokas stebėjau ir sėmiausi žinių iš tokių kaip Kenas Tamplinas. Prieš daug metų pradėjau mokytis pats ir jaučiau, kad labai pamažu, bet ėjau link tobulumo. Galbūt profesionalus pedagogas mano tobulėjimą būtų pagreitinęs.

– Mėgstate dainuoti duše?

– Namuose dainuoju, bet duše kažkodėl ne. Pats nežinau, kodėl. Gal tai tik mitas, kad žmonės mėgsta dainuoti duše.