Liaudies medicina – nuo pasibaisėjimo iki susižavėjimo

  • Teksto dydis:

Nuo plaučių uždegimo – pienas su karvės mėšlu, geltai gydyti – blynai bent su dešimčia utėlių, nuo gerklės skausmo – rupūžė, o norint apsisaugoti nuo limpamų ligų siūlydavo pauostyti pažastį. Šie bei kiti gydymo būdai buvo naudojami prieš šimtą metų, o kai kurie – net ir šiandien.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus kineziterapeutas, humanitarinių mokslų srities etnologijos mokslų krypties daktaras Jonas Tilvikas, apgynęs disertaciją apie liaudies mediciną Mažosios Lietuvos sveikatos sistemoje XIX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, teigia, kad išgirdus apie tokius gydymo būdus nereikėtų vien tik baisėtis.

Pasak jo, faktai apie liaudies mediciną, pateikti be konteksto, yra labai fragmentuoti, vienpusiški ir gali būti pavojingai klaidinantys. Taip liaudies medicina buvo tapusi net tautinės priešpriešos kurstymo įrankiu. O istorija moko, kad tai gali būti pavojingiau už marą.

Pastūmėjo asmeninė patirtis

– Kas paskatino imtis etnologijos mokslo, o ne kineziterapijos?

– Gydytojai man nustatė ligą ir pasakė, kad būklei nesitaisant arba blogėjant po kelerių metų reikės operuoti, o iki tol griežtai apribojo fizinį aktyvumą. Teko ieškoti sprendimų savarankiškai.

Laikydamasis gydytojų patarimų prisitaikiau fizinio aktyvumo formas, kurios neprieštaravo jų rekomendacijoms, o kartu užpildė man atsivėrusią socialinę tuštumą. Atradau taiči, čigongą, jogą ir daug kitų dalykų, kurie priskiriami alternatyviai ir papildomai medicinai. Tačiau ten esama trūkumų ir nesusipratimų, kuriuos apibūdinčiau palyginimu citata iš Šventojo Rašto: „Kas ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo Dievui.“ Negalima suplakti skirtingų supratimų apie pasaulį, žmogų, sveikatą.

Tapęs kineziterapeutu atradau stebėtinų dalykų. Per visą dešimties metų praktiką neapleido jausmas, kad medicinos darbuotojai ir į juos besikreipiantys žmonės, nors kalba viena kalba, tačiau daugeliu atveju nesusikalba. Pavyzdžiui, kineziterapija iki šiol daliai pacientų, „tas pats, kaip masažas“, ir nusivylę, kad reikės, anot jų, „sportuoti“, nes „tą mankštą“ jie žino, pacientai pabėga iš kineziterapijos kabineto.

Sukaupiau labai įdomią patirtį, tačiau čia ir būčiau sustojęs, jei ne Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, kuris paragino imtis mokslo. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vedėja dr. Vida Savoniakaitė palaikė tokį sumanymą ir tapo mano moksline vadove.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius prof. dr. Jonas Sąlyga sutiko, kad itin jautrią tyrimų dalį – stebėjimą natūralioje aplinkoje – galėčiau atlikti jo vadovaujamoje ligoninėje. Žinoma, yra dar daug žmonių, kuriems turėčiau padėkoti už palaikymą ir paramą, pavyzdžiui, Reabilitacijos skyriaus vedėjai Nijolei Šostakienei, savo šeimai. Kas ėjo panašiu keliu, puikiai supranta tokios kelionės iššūkius.

Pinigus paduodavo kastuvu

– Minėjote, kad žmones, sužinojusius apie jūsų tyrinėjimų objektą, domina vieni dalykai, o jus – kiti. Kokie tie skirtumai?

– Žmonės pirmiausia domisi, kokia žolelė kokią ligą gali pagydyti. Jie taip pat mėgsta domėtis, kokias baisybes išdarinėjo mūsų seneliai ar proseneliai gydydamiesi. Tačiau jau 120 metų atliekami liaudies medicinos tyrimai rodo, kad ne tik žoleles žmonės naudoja, ir ne tik senovėje, ir ne tik kaime žmonės rupūžės užpiltinę gerdavo. Tik vienetai visiškai pasikliauja medikais, kai išgirsta diagnozę „vėžys“, arba kai dėl nesėkmingo gydymo medikai nuleidžia rankas.

Rožę ir dabar, žmonių teigimu, bobutės gydo geriau nei medikai. Ir kas čia keisto, kai 2019 metais etnografiniame Mažosios Lietuvos regione suskaičiavau keturis infektologus, kurie galėtų geriausiai atpažinti šią ligą ir paskirti tinkamą gydymą. Dalis liaudies medicinos žinių yra paveldėta iš viduramžių oficialiosios medicinos, o savo laiku oficialiojoje medicinoje taip pat netrūko kvailysčių, tokių kaip išnirusį sąnarį gydyti vaistais.

Negerai, kai liaudies medicinos faktai pateikiami be konteksto. Lietuviams bandant atkurti savo valstybingumą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, priešiškai nusiteikusių valstybių veikėjai lietuvių liaudies mediciną naudojo lietuvių kultūros pažeminimui. Esą lietuviai gydymui naudoja šunų ir žiurkių išmatas. Tačiau paaiškėjo, kad tai ne žiurkės išmatos, o kaip ir šunšūdis – ajero šaknis.

Ieškodami „egzotikos“ visai pamirštame, kad Jonas Basanavičius lietuvių liaudies medicinoje rado anatomijos ir kitų medicinos terminų lietuviškus atitikmenis, kuriais naudojamės ir šiandien. Jis manė, kad lietuvių liaudies mediciną verta palyginti su antikos ir viduramžių medicina.

Esminis skirtumas, kad apie liaudies mediciną įprasta kalbėti kaip apie kitokį gydymą, kitokias žinias, kitokius specialistus, kitokį laiką ir vietą, o aš bandau pažvelgti žmonių akimis, kas jiems sava, svetima ir kaip tai keičiasi.

– Papasakokite, kokias ligas žmonės atsimena?

– Žmonių atmintyje išlikę, kad XX a. pirmoje pusėje ir pirmąjį dešimtmetį po karo žmones vargino infekcinės ligos: tymai, difterija, tuberkuliozė. Ligos ir jaunus, ir senus kirto kaip per pjūtį. Jei kažkas susirgdavo šeimoje, tai vienas po kito persirgdavo visi.

Susirgusį šeimos narį stengdavosi izoliuoti. Name vieną kambarį skirdavo ligoniams. Sergant tymais kambario langus užtamsindavo saugodami akis.

O kur dar visokie parazitai: utėlės, niežai, kirmėlės. Sirgo žmonės ir tokiomis ligomis kaip „gumbas“, „sukata“, „protelio pasimaišymas“, „mėnesio liga“. Šie pavadinimai nėra tikslūs. Žmonės skirtingu laikmečiu, skirtingose vietovėse tokiais pavadinimais gali įvardyti skirtingas ligas.

„Sukata“ gali būti džiova, gali būti rachitas. „Sukata“ reiškia, kad liga žmogų sutraukia, suspaudžia, sumenkina. „Smaugliu“ vadinta difterija arba į jį panašūs susirgimai. Šiuo atveju pabrėžiama, kad liga baigdavosi mirtimi uždusus.

Kas sukelia ligas, manyta panašiai kaip ir dabar, tačiau įvardijama pagal to meto supratimą apie žmogų ir pasaulį bei santykį tarp jų. Infekcinės ligos vadintos „limpamomis“. Norint jų išvengti, kaip ir dabar, stengtasi laikytis atstumo. Pavyzdžiui, pinigus imdavo ne iš rankų į rankas, bet paduodami ant kastuvo. Tiesa, supratimo, kad pinigai gali būti infekcijos pernešėjai, nebuvo. Viename XIX a. pabaigos liaudies medicinos apraše pasakojama, kad žmogus neranda sau vietos gyvenime, nes motina jam nutraukė žindymą lekiančių paukščių dieną. Dabar taip populiaru kalbėti, kad tėvų elgesys lemia vaikų gyvenimą, tačiau tuomet tai sieta ne su socialiniais, psichologiniais aspektais, bet gamtos reiškiniais. Vis dėlto nesunku suvokti pagrindinę žinutę – motinos elgesys lemia vaiko gyvenimą.

Rupūžė – ir nuo vėžio

– Kas tuomet gydydavo žmones ir kaip jie vertino medikus?

– Ligoniams padėdavo pirmiausia namiškiai. Paprastai gydymu šeimoje užsiimdavo vyresnės moterys, kurioms sekdavosi geriau. Jos imdavosi gydyti ir kaimynus. Neretai tokios moterys tapdavo žinomos toli už savo kaimo ribų. Yra aprašyta, kad gydimu užsiimdavo ir vyrai, tačiau man apie gydimu užsiimančius vyrus teko išgirsti tik du kartus. Kalbant apie „senovę“, kažkodėl pamirštami medikai. Jie nebuvo lengvai pasiekiami kaimo žmogui, bet vis dėlto jų buvo. Viename kaime susirgo vyras, kuris pasižymėjo nagingumu ir darbštumu. Kaimo žmonės surinko pinigų, kai jam prireikė operacijos. Tačiau paskutinę akimirką žmogus išsigando, nes pamatė, kad po operacijos ne visi išgyvena. Žmogelis prieš operaciją nepaklausė gydytojo nurodymo ir tyčia prisivalgė. Gydytojas supyko ir išvarė žmogų iš ligoninės. Galiausiai vyrą žolėmis ir karštomis voniomis išgydė liaudies medicinos specialistas. Nors vyras liko „kreivas“ ir negalėjo daug dirbti, bet užtat gyvas. Žmonės iki Antrojo pasaulinio karo prisibijojo medikų, ypač chirurgų ir jų atliekamų operacijų, todėl ieškojo kitokių sveikimo būdų.

– Kokie gydymo būdai buvo naudojami?

– Norėdamas pabrėžti, kad liaudies medicina – toli gražu ne tik gydymas žolelėmis, pateiksiu pavyzdžių. Anksčiau, įtariant plaučių uždegimą, į pieną lašindavo skystimo iš karvės mėšlo. Moteris pasakojo, kad jai vaikystėje, kraunant šieną su šake, įdūrė į koją. Žaizda buvo gydoma karvės mėšlo kompresais. Vienas pateikėjas teigė, kad „smauglį“ (difteriją) pavyko sustabdyti valant gerklę silkių sūrimu.

Nuo „smaugos“ puiki priemonė būdavo rupūžė, ja būdavo gydomas ir vėžys. Rupūžės turėjo būti „pamatinės, išsilaikiusios po žiemos. Vaistų gamybai naudotas visas gyvūnas.

Teko išgirsti apie žmogų, galėjusį gydyti net išprotėjimą. Tam jis naudodavo „saulės, vėjo ir žemės šuniukus“. Pasirodo, kad tai vabzdžiai, tačiau nepavyko identifikuoti kokie.

Situacija ėmė keistis tik po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus organizuoti visuotinį skiepijimą, kai tapo prieinami antibiotikai, pasikeitė medicinos finansavimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SAULIUS

SAULIUS portretas
SAUNUOLIS JONAS. SVEIKINIMAI IR PAGARBA.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių