Konsulo kelias: iš JAV – dirbti į Klaipėdą (interviu)

Klaipėdoje jau du mėnesius dirba naujas Rusijos Federacijos generalinis konsulas. Turintis nemažos darbo JAV patirties Jevgenijus Choriško tikina, jog paskyrimas į Klaipėdą tikrai nėra karjeros šuolis žemyn, ir tikisi, kad jam pavyks užmegzti gerus santykius su vietos valdžia ir žmonėmis.

Viskas prasidėjo nuo Burundžio

– Papasakokite apie savo diplomato karjerą.

– 1987 m. baigiau Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą. Studijavau tarptautinius ekonominius santykius. Nuo tų metų dirbu Užsienio reikalų ministerijos sistemoje. Pirmoji mano komandiruotė buvo į nuostabią mažą Afrikos valstybę Burundį. Ten dirbau iki 1991 m. pabaigos, grįžau būtent tomis dienomis, kai visiškai žlugo Tarybų Sąjunga. Išvykau iš Tarybų Sąjungos, o grįžau į Rusijos Federaciją. Po to kurį laiką dirbau grupėje, kuri ėmėsi reguliuoti konfliktą Kalnų Karabache, buvau vienas Rusijos atstovo bendradarbių. 1993 m. buvau paskirtas dirbti Šiaurės Amerikos valstybių kryptyje.

– Kokį darbą jums teko dirbti JAV?

– Triskart buvau komandiruotas į JAV, paskutinių dviejų komandiruočių metu dirbau Rusijos ambasadoriaus Vašingtone spaudos sekretoriumi. Todėl galiu pasakyti, kad spaudos darbo principus ir povandeninius akmenis šiek tiek išmanau. Po kiekvienos komandiruotės turėdavau trumpas metų ar pusantrų pertraukas, dirbau Maskvoje. 2014 m. grįžau iš komandiruotės JAV ir dirbau Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės Amerikos departamente, mano veikla buvo susijusi su Kanada. Būdamas skyriaus viršininku sulaukiau paskyrimo į Lietuvą, praėjusių metų gruodžio pradžioje atvykau į jūsų puikų miestą.

Malonu, kai prasilenkdami žmonės šypsosi.

– Kokie jūsų įspūdžiai iš darbo Afrikoje?

– Ten buvo labai ekstremalu. Įsivaizduokite, kai po kojomis nuodingos gyvatės raitosi ir iškart net nesusivoki, ar tai gyvas padaras, ar laistymo žarna. O kiek dar visokių vabzdžių. Buvo įdomu, juk į tokią šalį šiaip vargu ar kada keliaučiau.

Pajūryje – nuostaba

– Ar jums anksčiau yra tekę lankytis Lietuvoje ir Klaipėdoje?

– 2019 m. pradžioje su žmona ir dukra lankėmės Vilniuje, bet tai buvo ne darbiniai reikalai, turistavome. Man labai patiko Vilnius. Tada savo mašina apvažiavome ne vieną šalį, daugiausia laiko tąsyk praleidome Lietuvos sostinėje. Todėl, gavęs pasiūlymą dirbti Klaipėdoje, neabejodamas sutikau.

– Kokį įspūdį jums padarė Klaipėda?

– Atvykau gruodžio 7 d. ir turėjau savaitę apžiūrėti ne visai uždarą dėl karantino ribojimų Klaipėdą. Buvo apmaudu, miestas buvo labai gražiai pasipuošęs Kalėdoms, Teatro aikštę puošė labai graži eglė, patiko įspūdingi gatvių apšvietimai, bet visur buvo tuščia. Toks siurrealistinis vaizdas. Klaipėda – nedidelis, jaukus, gyvas ir gerai nuteikiantis miestas. Čia vaikštinėdamas pastebėjau, kad mūsų tautos labai panašios. Užsienyje labai lengva atpažinti rusus. Kalbu ne apie rūbus, o veido išraišką, vidinę energiją. Prisipažinsiu, tik išgirdęs kalbant lietuviškai, suprantu, kad tai – ne rusas. Tai byloja, kad esame panašūs, nors ir su savomis problemomis. Čia patyriau iki tol nepatirtą jausmą – Giruliuose pirmą kartą vaikštinėjau apsnigtu paplūdimiu. Nepamirštamas įspūdis. Labai mėgstu pasivaikščioti gamtoje. Malonu, kai prasilenkdami žmonės šypsosi. Klaipėdai ypatingumo suteikia uostas, tai – išskirtinė vieta visomis to žodžio prasmėmis, ypatingu klimatu. Akivaizdu, kad didelė dalis gyventojų yra susiję su uostu. Iš kolegų pasakojimo žinau, kad miestas ypatingas dėl labai aukšto kultūrinio gyvenimo lygio, čia rengiamų renginių bei festivalių. Labai tikiuosi, kad vasaros viduryje juos bus galima pamatyti gyvai.

Tikisi geranoriškumo

– Kokie darbai jūsų laukia artimiausiu metu?

– Iki šiol mano darbas buvo susijęs su politika arba visuomeniniais reikalais. Konsulo darbas – kiek kitoks, man teks dar gerokai pasimokyti. Gaila, kad dėl karantino nespėjau susipažinti su Klaipėdos vadovais ir visų miestų, patenkančių į konsulato rajoną, merais. Dėl tos pačios priežasties bendravimas su Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra labai ribotas ir dažniausiai tik nuotolinis. Norėčiau ir su didesniu vietos žurnalistų būriu aptarti aktualias problemas. Mano darbo patirtis leidžia teigti, kad bendravimas yra viena diplomato darbo sričių. Kai tik bus galima, aš būsiu pasirengęs bendrauti su visais bet kuriais klausimais.

– Gal su jumis jau susisiekė Klaipėdos visuomeninių organizacijų atstovai ar tiesiog žmonės?

– Bendraujame su visuomenininkais, tiesa, kol kas tik telefonu. Nors aplinkybės labai nepaprastos, padėjome pasveikinti su Naujaisiais metais rusų tautinės bendrijos „Lada“ narių vaikus. Perdavėme jiems dovanėlių.

– Kokią pagrindinę užduotį esate sau iškėlęs?

– Džiaugiuosi čia radęs itin profesionalius kolegas, jie puikiai dirbo ilgą laiką neturėdami vadovo. Labai noriu ką nors padaryti, kad pagerėtų mūsų šalių santykiai. Juk esame kaimynai, turime daug bendro, nelengvą bendrą praeitį. Gaila, bet Lietuvos visuomenėje dominuoja rusofobinės nuotaikos. Esame pasirengę dialogui ir bendradarbiavimui, paremtam tarpusavio pagarba, bet tik tiek, kiek tam pasiryžusi Lietuvos valdžia. Kol kas to, deja, nematome. Apmaudu, bet pandemija kala dar vieną vinį į dvišalių santykių karstą. Net nedideli kultūriniai, ekonominiai ir sporto saitai nutrūko. Nors politiniai santykiai tarp mūsų šalių vis nesusiklosto, bet verslo ryšiai dar egzistuoja. Rusija vis dar yra viena pagrindinių eksporto ir importo krypčių Lietuvai. Man žinoma, kad kasmet daugiau nei 300 Rusijos arba su Rusijos vėliava plaukiojančių laivų užsuka į Klaipėdos uostą. Todėl turime labai daug potencijos tarpusavio naudingiems santykiams. Reikia tik noro iš abiejų pusių. Mes pasiryžę. Kaip sakydavo kanadiečiai: „Ritulys jūsų pusėje.“

– Ar ketinate generaliniame konsulate rengti viešus renginius?

– Manau, kad darbas turi būti įvairiapusis ir apimti kaip įmanoma didesnį skaičių veiklų. Kultūra – viena svarbiausių sričių, kuri padeda palaikyti mūsų tautų saitus ir suprasti vieniems kitus. Kai tik atsiras galimybė, su džiaugsmu atversime generalinio konsulato vartus ir rengsime kultūros renginius kaip galima platesniam žmonių ratui.

Norėjo pamatyti pasaulį

– Papasakokite apie savo šeimą. Ar į Klaipėdą atvykote ne vienas?

– Čia gyvenu su žmona Olga, dabar ji tiesiog šeimos židinio saugotoja. Anksčiau, tarp mano komandiruočių ir po jų, Maskvoje ji dirbo „Russia Today“ televizijoje. Ji – ne žurnalistė, dirbo administracinį darbą. Mūsų dukra Valerija JAV baigė su pagyrimu du universitetus, dabar ji dirba viešųjų ryšių specialiste įmonės „Rosatom“ atstovybėje Prancūzijoje. Labai tikiuosi, kai baigsis pandemija, ji turės progą mus aplankyti Klaipėdoje.

– Gal galėtumėte šiek tiek paatvirauti apie savo šaknis?

– Mano pavardė ukrainietiška, tėvas – ukrainietis, kilęs iš Poltavos krašto, mama gimė Ilovaiske, Donecko srityje, ji – rusė. Taigi, aš – pusiau rusas, pusiau – ukrainietis. Gimiau pietinėje Rusijos dalyje, Rostove prie Dono. Žmona taip pat kilusi iš šio miesto. Mama dar gyva, ji gyvena Rostove, kasdien su ja bendraujame.

– Kaip pasirinkote diplomato profesiją?

– Mokyklą baigiau aukso medaliu. Negalvojau apie studijas jokioje kitoje aukštojoje mokykloje. Mane viliojo galimybė pamatyti pasaulį, apie kurį mano vaikystės metais buvo galima tik paskaityti knygose. Mokyklą baigiau 1982-aisiais, tai buvo geležinės uždangos laikas. Laisviau išvažiuoti iš šalies galėjo tik diplomatai. Todėl iš visų jėgų stengiausi įstoti ir įstojau jau pirmais metais.

Suvedė tarnyba Amerikoje

– Dabartinis Rusijos ambasadorius taip pat dirbo Šiaurės Amerikos departamente. Gal teko dirbti drauge?

– Mano tarnyba klostosi įdomiai. Mano pirmtakas Klaipėdoje Aleksandras Gračiovas dirbo Rusijos ambasadoje Vašingtone, kurį laiką ten buvome abu, tada ir susipažinome. Antrosios mano komandiruotės metu ten teko dirbti drauge su dabartiniu ambasadoriumi Vilniuje Aleksejumi Isakovu. Kai grįžau į Maskvą, abu dirbome Šiaurės Amerikos departamente, o vėliau ši kryptis mums peraugo į lietuvišką.

– Ar paskyrimo į Klaipėdą nelaikote pareigų pažeminimu?

– Jokiu būdu. Kiekvienas paskyrimas į naują šalį – įdomus. Tenka sužinoti kitokį vietos žmonių požiūrį į daugelį dalykų, bendrauti su kito mentaliteto žmonėmis. Tai yra iššūkis, kurį įveikti įdomu, tikiuosi, kad man tai pavyks. Šį paskyrimą vertinu kaip pasitikėjimo ženklą, mano šalis pasitiki, kad galėsiu pagerinti šalių santykius, padėti norintiesiems vykti į Rusiją.

– Ar dabar generalinis konsulatas dirba?

– Taip, kasdien sulaukiame interesantų, žmonės kreipiasi įvairiais klausimais. Laikomės labai griežtų apsaugos nuo viruso reikalavimų. Net dabar, kai uždaros valstybių sienos, stengiamės padėti išvažiuoti į Rusiją, sprendžiame ir materialinius klausimus. Sumažėjo tik darbo dėl vizų išdavimo, nes turistinių ir verslo kelionių dabar kur kas mažiau. Kai tik baigsis pandemija ir šalys atvers sienas, sugrįš elektroninių vizų išdavimas.

– Ką apie Klaipėdą ir klaipėdiečius jums pasakojo ponas A.Gračiovas?

– Taip, jis papasakojo, su kokiais sunkumais čia galiu susidurti. Bet aš apie tai nenorėčiau kalbėti. Juk tai tik jo vertinimas, būtų ne visai teisinga kolegos žodžius atskleisti. Per porą mėnesių Klaipėdoje pajutau, kad man čia – jauku, kad buitiniu lygiu bendravimas su vietos žmonėmis – labai ramus ir malonus. Tikiuosi, kad su miesto vadovais ir rajonų merais pavyks taip pat bendrauti, o kylančias problemas spręsime ieškodami visiems priimtinų sprendimų.

Įdaras lemia skonį

– Ar anksčiau esate bendravęs su lietuviais?

– Studijų metais turėjau draugą lietuvį. Paskutinį kartą jį buvau sutikęs kurso susitikime Maskvoje bene prieš trejus metus. Kiek žinau, jis dabar – verslininkas, gyvena Lietuvoje, bet kol kas su juo nei susitikau, nei susiskambinau. Tikiuosi, pavyks.

– Ar jau ragavote kokių lietuviškų patiekalų?

– Vilniuje ilgokai ieškojome vietos, kur galima būtų paragauti ko nors lietuviško. Ten valgėme cepelinus. Įdomus skonis. Manau, reikia paragauti skirtingų virėjų virtus cepelinus ir su skirtingais įdarais. Iš rusiškos virtuvės man labiausiai patinka koldūnai ir blynai. Žinoma, viskas priklauso nuo įdaro ir su kuo patiekiami tiek vieni, tiek kiti. Pats gaminti nesu linkęs, užtat mėgstu skaniai pavalgyti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Konsului

Konsului portretas
buvo proga pasveikinti Lietuva su artejacia Vasario 16- aja .....

GD

GD portretas
To Malonu Ir kur čia pamatėte pozityvumą ? "Gaila, bet Lietuvos visuomenėje dominuoja rusofobinės nuotaikos." O gal pačios Rusijos agresyvūs veiksmai,sukeliami karai ir lemia tas nuotaikas ? "„Ritulys jūsų pusėje.“ Suprask,mes rusai, ir toliau liksime tokie patys, o jūs pradėkite mus mylėti ?

.

. portretas
Rusų fašistai čia NEPRAEIS. Kremliaus fantastai turi užmiršti LT
VISI KOMENTARAI 18
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių