Sankt Peterburge neužsibuvo

– Mokykloje, kurią lankėte, dirbo jūsų mama. Ar mokytojos vaikui buvo keliami didesni reikalavimai?

– Kai mama – mokytoja, yra nelengva, nuolat buvau po padidinamuoju stiklu. Šiuolaikinei vaikų kartai pažymiai nėra tokie svarbūs, mano dukra Amelija kur kas paprasčiau žiūri į gautus įvertinimus. Man pažymiai buvo labai svarbūs, visada buvau pirmūnė, nepraleidinėdavau pamokų. Nebent tais retais atvejais, kai nesinorėdavo eiti į mokyklą. Jei "nerimtos" pamokos, mama leisdavo patingėti. Kadangi ji – teatro režisierė, atlikdavau įvairius, pagrindinius ir antraeilius, vaidmenis.

– Klaipėdos universitete studijavote viešąjį administravimą, tačiau pagal įgytą specialybę nedirbate. Kas jus pastūmėjo į renginių organizavimo sritį?

– Tai įvyko mamos dėka. Būdama keturiolikos padėdavau jai koordinuoti vestuves, atlikdavau smulkiuosius darbus. Žmonės tuokiasi visada, todėl mama mane ragino mokytis švenčių organizavimo amato. Iš pradžių priešinausi, nes kelerius metus kiekvieną vasaros savaitgalį turėjome daugybę vestuvių. Baigusi mokyklą išvykau į Sankt Peterburgą, studijavau žurnalistikos fakultete. Tačiau gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai sužinojau, kad laukiuosi – teko sugrįžti namo. Buvau sutrikusi, jaučiausi silpna tiek fiziškai, tiek emociškai, norėjosi artimųjų palaikymo.

– Kaip gyvenimas klostėsi sugrįžus į Klaipėdą?

– Pagimdžiau dukrytę. Kai Amelijai suėjo metukai, įstojau į Klaipėdos universitetą. Studijuodama viešąjį administravimą sykiu dirbau laivų statybos įmonėje. Gyvenimas užvirė – mažas vaikas, dieninės studijos, darbas ir dar vestuvės. Kai mama pasitraukė iš vestuvių verslo, su drauge perėmėme jį į savo rankas. Mums sekėsi, kartu išdirbome daug metų, tačiau vėliau keliai išsiskyrė. Likome draugėmis, tiesiog nebedirbome kartu. Apsisprendžiau, kad labiau noriu planuoti, o ne vesti vestuves, todėl Ukrainoje baigiau vestuvių organizavimo kursus. Pasisėmusi patirties Minske, kur dalyvavau dideliame vestuvių renginyje, nusprendžiau ką nors panašaus padaryti ir Lietuvoje. Ir per du mėnesius man pavyko. 2016-aisiais Palangoje įvyko Lietuvos vestuvių verslo kongresas, susirinko apie šimtas dalyvių-pranešėjų iš visos šalies. Ir pati vedu vestuvių koordinavimo kursus. Dauguma naujokų įsivaizduoja, kad vestuvės tėra kaspinėlių rišimas ir gėlyčių kompozicija. Nieko panašaus. Force majeure aplinkybių nesuplanuosi, todėl labai svarbu nepasimesti netikėtose situacijose, neparodyti jaudulio, nes jis persiduoda.

Vestuvės pagal W.Shakespeare'ą

– Kalbant apie netikėtumus, kas labiausiai įsiminė?

– Vienose vestuvėse teko tramdyti muštynes. Vestuvininkai turėjo keistą tradiciją: sveikinant jaunavedžius, visiems svečiams reikėjo išgerti po stikliuką stipraus gėrimo. Paprastai svečiai su gėlėmis ateina, o čia – su stikliuku. Vėliau paaiškėjo, kad jaunųjų šeimos nesutaria. Identiška Romeo ir Džuljetos istorija. Įkaušę vestuvininkai pradėjo aiškintis santykius, vienas kitą pastūmė. Apkūnus vaikinas nukrito nuo laiptų – atviras kojos lūžis, visur pilna kraujo. Sodybos šeimininkas atlėkė valyti kraujo, atvažiavo greitoji, žodžiu, tokio spektaklio dar nebuvau mačiusi. Tokių dalykų nepaslėpsi, pasistengėme, kad bent jau nuotaka kilusios sumaišties nematytų. Svarbiausia, kad toji šeima iki šiol laimingai gyvena, turi du vaikučius. Kolegė iš Rusijos pasakojo, kad vieno iš jaunavedžių mamai sakant tostą sustojo širdis.

Tokie dalykai reti, kur kas dažniau plyšta suknelės. Laimei, turime stebuklingą lagaminą, kuriame yra visko – klijai, žirklės, adatos, amoniakas. Dar nebuvo tokių vestuvių, kad ko nors neprireiktų. Kartais praverčia net karštų klijų pistoletas. Apie viską pagalvojame, nuo makiažo iki gėlių, dekoracijų, pakvietimų ar fotosesijos. Jauniesiems tereikia ateiti į vestuves. Lyjant, šąlant ar siaučiant audrai, visada esame paruošę du scenarijus. Vestuvės – nepigus malonumas, tačiau planuodamas vienas išleisi daugiau nei su organizatoriaus pagalba.

– Kada paprastai žmonės pradeda planuoti vestuves?

– Dažniausiai likus metams iki šventės, bet kartais planai keičiasi. Štai, likus pusmečiui iki vestuvių, nuotaka pasakė, kad laukiasi, gimdymas – maždaug per vestuves. Nutarėme nieko nekeisti ir tą pačią programą perkelti į kitus metus. Taip ir atsitiko – jaunosios entuziazmas, gimus vaikeliui, nedingo, ir šventė įvyko. Kartą pora atsisakė šventės dėl išlaidų. Jie jau buvo įteisinę savo santuoką, bet norėjo puotos. Kai sužinojo, kiek kainuos, nusprendė geriau įsigyti butą.

Kai sužinojo, kiek kainuos, nusprendė geriau įsigyti butą.

– Turbūt vienintelis dalykas, kurio negali suplanuoti jaunavedžiai, yra oras.

– Mano vyras juokauja, kad jis gali užsakyti gerą orą. Kainuoja 100 eurų. Jeigu lis, pinigus grąžins.

– Ar katalikų ir stačiatikių vestuvės skiriasi?

– Tik šiek tiek. Poros, norinčios susituokti katalikų bažnyčioje, turi lankyti jaunavedžių kursus. Stačiatikiams to nereikia, tačiau pati ceremonija cerkvėje trunka ilgiau – apie 40 min. Vis dėlto katalikai labiau religingi, jie, kitaip nei rusai, dažniau tuokiasi bažnyčioje.

40 žmonių – pusė butelio

– Ar tiesa, kad dabar vestuvininkai alkoholį geria saikingiau?

– Kartą dalyvavau vestuvėse, kuriose apie 40 žmonių išgėrė tik pusę butelio brendžio ir gal vieną butelį vyno. Nepaisant to, buvo labai linksma. Alkoholio kiekis tam neturi reikšmės. Dar pastebiu, kad vis dažniau poros atsisako vedėjų; žaidimai, konkursai, ilgi tostai – jau atgyvenęs reikalas. Žmonės nori, kad juos linksmintų, užsisako muzikinę grupę, šou programą.

– Ar pati kada nors svajojote apie dideles vestuves?

– Jei atvirai, prisižiūrėjau tiek vestuvių, kad tikriausiai tokių nebenorėčiau. Jeigu reikėtų tuoktis dabar, turbūt išvažiuotume į Tailandą, prie jūros.