Klaipėda nyra iš praeities

Kodėl prieš 768 metus įkurtame mūsų mieste tiek mažai žilą praeitį menančių pastatų? Kaip Klaipėda susijusi su Krymo karu ir legendinės Trojos atradėju? Kur buvo Mažosios Smeltės kaimas ir kaip jis pradingo? Atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti tik ką išleistame klaipėdietės Dianos Latvės novelių romane "Memelio gaisras".

Paskatins ieškoti Klaipėdos

Istorikas ir Klaipėdos praeities žinovas Dainius Elertas tiesiai šviesiai teigia – spalvingai ir be galo įdomiai gyvenęs mūsų miestas lietuvių grožinės literatūros objektu ar bent veiksmo vieta yra tapęs vos kelis kartus.

Epizodas, kuriame aprašomas Krymo karo epizodas, parodo, kad mūsų miesto raida ir įvykiai jame buvo glaudžiai susiję su didžiaisiais pasaulio įvykiais.

Kūrinius, iš kurių galėtume semtis žinių apie Klaipėdą drebinusius, ją auginusius ir garsinusius įvykius, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

"Nežinau, kodėl taip yra. Lietuvoje istorinio romano žanras – vis dar silpnokas. Kai kurie – itin sunkiai skaitomi. Turime daug kūrinių, kur aprašomas Vilnius, pagal kai juos net rengiamos ekskursijos. Kitas vietoves ir miestus mūsų rašytojai aprašo itin epizodiškai. Todėl galime džiaugtis šiuo nauju romanu, juolab kad jame aprašomas visiškai skirtingas kraštas su smarkiai besiskiriančia nuo Lietuvos istorija", – konstatavo istorikas.

Dainius Elertas / Redakcijos archyvo nuotr.

Svarstydamas apie lietuvių kūrėjų uždarumą ir sėslumą istorinių romanų mėgėjas D.Elertas priminė suomių rašytojo Mika Tomi Waltari kūrinius.

Mažai išeidavęs iš savo namų ir neretai padaugindavęs brendžio rašytojas tikroviškai ir itin įtaigiai pynė siužetus, kurių siužetas vingiuodavo nuo etruskų, Otomanų imperijos iki Suomijos.

Tikra tiesa, kad istorijos negalima mokytis iš istorinių romanų, bet jie skatina vaizduotę ir verčia mąstyti bei domėtis, kas šiuose kūriniuose yra tikra, o kas – pramanai.

D.Latvės novelių romanas "Memelio gaisras" turėtų tapti vienu tokių, kurį skaitydami klaipėdiečiai norėtų dar kartą pasižvalgyti po gerai pažįstamas miesto gatves ir paieškoti jose išlikusių praeities pėdsakų.

Naujiena: kūrinių apie išskirtinę Klaipėdos praeitį yra labai nedaug. Šią spragą užpildo knygynuose atsiradęs D.Latvės novelių romanas "Memelio gaisras". (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Vilioja tikrais faktais

Po kiekvienos D.Latvės novelės siužetu slepiasi tikras istorinis fonas, nors siužetas turi daug literatūrinės išmonės.

Romaną sudaro penkios novelės, kurias sieja raudonų plaukų kupeta išsiskiriantis žmogus. Tai į Memelį raudonplaukio geną ir nepamirštamą būdą atnešęs airis Jonas Kelis.

Savo tėvynėje išgyvenęs badą ir šeimos netektį jis parsisamdė į anglų karo laivyną ir dalyvavo Krymo karo (1853–1856 m.) mūšiuose.

D.Elertas patikino, kad pirmojoje novelėje "Antpuolis" vaizduojamas Archangelsko epizodas yra visiškai tikras.

Jis susijęs su Krymo karu, kurio kontekste labai svarbi Klaipėda, kai dėl šiauriau esančių uostų blokados Memelio uostas buvo perkrautas prekėmis, o miesto gyvenimas suaktyvėjo kaip niekad.

Atviraudama apie romano sukūrimo aplinkybes autorė pasakojo, kad airis Jonas atsirado būtent pirmojoje novelėje.

Kadangi Solovkų vienuolyno užpuolimas atitiko Memelio gaisro laikmetį, jai gimė idėja toliau tęsti tarpusavyje susiesimų novelių knygą.

Todėl gaisro išvakarėse grįžtančias namo britų fregatos ir atsirado Memelio uoste. Tai atsitiko didžiojo 1854 metų gaisro išvakarėse.

"Prūsijoje buvo labai gerai organizuota gaisrų gesinimo sistema. Istorikų patvirtinta ir žinoma, kad Memelio uoste gaisras kilo dėl perkrovos gaisrui imliais produktais (derva, degutas), Krymo karo metu užblokavus Rygos ir Liepojos uostus. Taip pat neatmetama padegimo versija. Būtent ją ir panaudojau", – paaiškino autorė.

Mistiką pina su realybe

"Kartais įsivaizduojame miestą patį savyje, o ne pasaulyje. Epizodas, kuriame aprašomas Krymo karo epizodas, parodo, kad mūsų miesto raida ir įvykiai jame buvo glaudžiai susiję su didžiaisiais pasaulio įvykiais. Mano galva, kūrinys verčia skaitytojus domėtis, kas, kur Klaipėdoje yra vykę, ir tai yra naudinga miestui. Kita vertus, lengva grožinės literatūros forma bei romantiniai siužetai gali patraukti ne tik klaipėdiečius. Galbūt kituose Lietuvos regionuose gyvenantys žmonės susidomės mūsų miestu ir paskatins jį atrasti kitoje šviesoje, net tik kaip miestą prie jūros, kur poilsiaujama", – svarstė D.Elertas.

Didžiausioje apimtimi ir dramatiškiausių įvykių kupinoje miesto gaisrą vaizduojančioje novelėje susipina miestiečių išgyventas siaubas ir meilės linija, kurią kitose romano dalyse pratęsia pagrindinio herojaus palikuonis ir jo vaikaitis.

Novelė pavadinta "Istorija apie vaiduoklio plunksną" nukelia į vėlesnius laikus.

Ši siužeto linija yra persmelkta mistikos, o su kitais epizodais tą istoriją sieja taip pat raudonplaukis – to paties airio sūnus.

Autorė prisipažino, kad šią novelę buvo parašiusi anksčiau ir rado būdą ją įterpti į romaną.

Žmonės dar pamena kaimą

Priešpaskutinė novelė "Kaimas, kurio tarsi nebuvo" vaizduoja šiurpų sovietmetį.

Čia aprašomas tikras faktas, kai 1966-aisiais Klaipėdos priemiestyje statant Vakarų laivų remonto gamyklą buvo nukastas Smeltės pusiasalis su visu Mažosios Smeltės kaimu.

Žmonių, kurie jį dabar prisimena, liko vos vienas kitas.

"Man ypač įdomu buvo kalbinti žmones, ten gyvenusius vaikystėje, ir įterpti jų pasakojimus. Kai kuriuos tų žmonių netikėtai atradau tarp savo bičiulių. Keisčiausia, kad šiuose pramonės užimtose plotuose anksčiau būta visai kitokio gyvenimo: čia kunkuliavo aistros, dužo svajonės ir viltys", – pasakojo D.Latvė.

D.Elertas patvirtino – kaimo sunaikinimo istorija turi atgarsį ir šiais laikais.

Pasirodo, dar ne taip seniai iki šiol išlikusiose Mažosios Smeltės kaimo kapinėse būta norų statyti kažkokius angarus, bandyta aiškinti, kad toje vietoje nieko panašaus į kapines nebėra.

Romano pabaiga siejama su dabartimi.

Upė tarsi sujungia praeitį su šia diena, veda į ateitį. Miestas keičiasi, tačiau tikri dalykai išlieka.

Autorei įdomu juos stebėti ir įsivaizduoti, kaip šie ženklai atrodys po šimtmečio.

Autorė – biologė

Pokalbyje apie savo pirmąją spausdintą knygą romano autorė prašo būti įvardinta literatūriniu pseudonimu Latvė, primygtinai prašydama neminėti jos tikrosios pavardės.

Šis pseudonimas nėra visiškai pramanytas, jis primena moters tėčio ir jos pačios mergautinę pavardę.

"Tai pavardė, su kuria gimiau. Naudoju ją savo tėvo garbei. Jis buvo literatūros ir istorijos fanatikas, aistringas skaitytojas ir poetas. Jo dėka dar vaikystėje pamilau knygas, jas tiesiog ryte rijau, bet niekada nemaniau, kad pati kada rašysiu", – prisipažino autorė.

Baigusi mokslus Vilniaus universitete ji įgijo biologijos ir chemijos dėstytojos specialybę.

Moteris prisipažino, kad biologijos studijos jai suteikė daug vidinės laisvės, išmokė stebėjimo, kantrybės, atidumo aplinkai.

Šimtai perskaitytų knygų suformavo D.Latvės kalbos grynumo pajautą ir stiliaus jausmą.

Moteris ėmėsi rašyti tada, kai jos jau nebeslėgė kasdienės buities būtinybė.

Praeitis nebuvo pilka

Lankydamasi pas Olandijoje studijuojančią dukrą D.Latvė nejučia lygino turtingą tos šalies gyvenimą prie vandenų su pilka dabarties Klaipėda. Senosios mūsų miesto graviūros bylojo, kad taip buvo ne visada.

"Mano romane veiksmas vyksta realiose vietose, jas galima atpažinti ir rasti. Didysis Memelio gaisras yra labai garsi mūsų miesto istorija. Gaisro eiga aprašyta istoriko Johanno Sembritzki'o knygose. Stebiuosi, kad šia tema nėra sukurta filmų ar kitokių didelių lietuviškų kūrinių. Jau senokai kirbėjo imtis šios istorijos. Tikiu, iš šios novelės išeitų puikus romanas. Gal kada jį parašysiu", – atviravo D.Latvė, pasakodama apie ilgai studijuotus istorinius šaltinius ir konsultacijas su specialistais.

Dauguma knygos veikėjų yra pramanyti, tik keli turi istorinius prototipus.

Kadangi jų fenotipiniai bruožai šaltiniuose neminimi, autorė pagal aplinkybes ir veiksmą suteikė jų charakteriui ar išvaizdai spalvų.

Miesto praeitimi besidomintys skaitytojai ryškaus herojaus Mertino Mutros asmenyje pažins žymų miesto pirklį, visuomeninės organizacijos "Concordia" garbės pirmininką W.Muttray, o Johano Šlomano asmenyje įžvelgs garsųjį Trojos atradėją Johanną Schliemanną.

Rašo naują kūrinį

"Memelio gaisras" nėra D.Latvės pirmasis kūrinys istorine tema.

Nagrinėdama senas teismų knygas ir raštus autorė įsitraukė ir pati nepajuto, kaip šie šaltiniai privertė ją kurti.

Klaipėdietė yra parašiusi romaną apie XVI amžiaus Žemaitijos bajorų gyvenimą.

Rankraštis guli stalčiuje, autorė nėra juo labai patenkinta, todėl ketina jį perrašyti.

"Dirbu prie naujo rankraščio. Kadangi mano kūryba kol kas yra neatsiejama nuo vandens, veiksmas bus susijęs laivyba, jūra, mariomis ir upėmis. Tai tikra byla paremta istorija", – atviravo Lietuvos jūrų muziejuje dirbanti D.Latvė.

Romano autorė kuklinasi vadinama rašytoja, tačiau bendradarbiauja su kultūros leidiniais "Durys", "Šiaurės Atėnai", "Literatūra ir menas", literatūros almanachu "Baltija"..



NAUJAUSI KOMENTARAI

Šaunuolė

Šaunuolė portretas
Liuks.

čia nebuvo lietuvių, čia kuršių žemės

čia nebuvo lietuvių, čia kuršių žemės portretas
būtų gerai užrašyti dar gyvų klaipėdiečių liudijimus apie ruses, užvežtas 2 pasaulinio karo pabaigoj libnksminti kareivius, tos nabagės nieko neturėjo, bet labai mėgo išgerti degtinės, kainavo pigiai, klaipėdiečiai iš jų juokėsi - padalino vokiečiai kombinukų, o tos manė, kad tai suknel,ės ir dėvėjo juos vietoje suknelių visus juokindamos... iš to kontingento plius iš įvažiavusiųjų iš Kaliningrado ir atsirado nemaža populiacija niekada jokio darbo nedirbusiųjų ir esami metu iš Lietuvos valstybės biudžeto išlaikomų senjoritų kontingentas - gauna po 100 su trupučiu eurų šalpos pensijos, gauna nemokamus tarnus - socialinius darbuotojus, gauna nemokamus vaistus ir nemokamąč mediciną, naudojasi sanatorijomis - irgi nemokamai, už komunalines paslaugas nemoka - sumoka savivaldybė, o tai reiškia - mokesčių mokėtojai. Be to, jos turi užėmusios neblogus butus, spėjo tai padaryti dar tarybiniais metais. Ir nepailsdamos dergia Lietuvą, pasikviečia tuntus giminaičių, kurie parazituoja.

Thomas

Thomas portretas
IV Smeltė buvo gausiai apgyvendinta , turėjo didžiulę lempjūvę ,pastatai buvo išsidėstę palei Marių gatvę (Hafstrasse) tašytų akmenų grindinio ,kuri driekėsi nuo Smiltelės iki Wilhelmo kanalo .
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių