Išskirtinė jūrininko žmonos dalia

Daugelį dalykų žmonės gyvenime iš šalies mato kitaip, nei yra iš tiesų.

Vaikai tėvelio laukia

„Lietuvoje yra klaidingas supratimas apie jūrininkų žmonas. Manoma, kad jos gali nedirbti ir leisti sau, ką tik nori – vaikščioti kailiniuotos ir pasipusčiusios, nes vyrai laivyne gerai uždirba“, – dėstė klaipėdietė Ligita Strikienė.

Ji aiškino, kad kai vyras būna po pusmetį, o kartais ir ilgiau jūroje, šeimos buitis, rūpesčiai, vaikai gula ant moters pečių. Prisipažino, kad ir jai buvo sunkių momentų auginant vaikus – 11 metų Liepą ir šešerių Larentą. Kartais pritrūkdavo pinigų, maitindavosi pigesniu maistu, pavyzdžiui, koldūnais.

„Aš nesiskundžiu, tokia jau mūsų šeimos moterų dalia. Gyvename su savo vyrais iš meilės šeimai. Mano tėtis Albertas Valantiejus buvo jūrininkas, laivo mechanikas. Dirbo Klaipėdos transporto laivyno gelbėjimo laive „Rambynas“. Su mama susipažino jūroje, kur ji dirbo virėja, kai iš Tauragės atvyko į Klaipėdą“, – prisiminė L.Strikienė.

Ji tarsi nukopijavo savo tėvų gyvenimo modelį – ištekėjo už jūrininko, nors žinojo, kad moters gyvenimas tokioje šeimoje nėra lengvas. Prisiminė, kad kai mirė mama, tėvelis netgi negalėjo grįžti į laidotuves – toli reise nebuvo kam jo pakeisti.

Darbas: „Capella“ – vienas iš refrižeratorinių motorlaivių, kurio vyriausiojo kapitono padėjėju yra L.Strikas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Man ir devyneriais metais vyresnei seseriai Erinijai tėvelio sugrįžimas į namus būdavo didelė šventė, žinodavome, kad parveš „žvačkos“, džinsus, kedus, ką anais laikais vertinome. Dabar tai ne taip aktualu, nes visko yra parduotuvėse, tik turėk pinigų“, – pasakojo L.Strikienė.

Jos vaikai iš reiso sugrįžtančio tėčio taip pat labai laukia. Grįžęs jiems skiria daug dėmesio.

„Vyras savo nebuvimą po reiso atidirba 200 procentų. Jis myli vaikus. Vedasi juos į įvairius renginius, užsiima su jais“, – prisipažino L.Strikienė.

Pastebėjo, kad ir senelis, jos tėtis, buvęs jūrininkas, mielai užsiima su anūkais. Anūkė apie daugelį Lietuvos istorijos įvykių, pavyzdžiui, Baltijos kelią, sužinojusi iš senelio.

„Gal mano tėtis taip per anūkus kompensuoja tą laiką, kurio neskyrė man, kai augau?“ – svarstė Ligita. Jai patiko, kad tėtis dalijosi jūrininko patirtimi ir su jos vyru – neskubėti, nebūti karštakošiu, vertinti žmones.

„Sakoma, kad mechanikai nemėgsta laivavedžių, vadina juos baltosiomis apykaklėmis. Kai susipažinome, mano vyras buvo paprastas jūreivis, jis rado bendrą kalbą su mano tėčiu“, – prisiminė moteris.

Nuo jūreivio iki „starpomo“

Ligitos vyras Linas Strikas dabar „Limarko laivininkystės kompanijos“ refrižeratoriniuose laivuose („Capella“, „Cassiopea“) eina vyriausiojo kapitono padėjėjo pareigas. Jam jau siūlė tapti ir kapitonu.

„Mano vyrui patinka jo darbas, jis yra reiklus, kruopštus, labai atsakingas žmogus. Jei reikia, ir pats eina ant gervių, krauna krovinius. Jį kompanijoje vertina, ne kartą skyrė premiją“, – pasakojo L.Strikienė.

Pradžia: Ligita ir Linas Strikai vestuvių dieną 2008 m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Net laiko neturėjo, kada ženytis. Kai susipažinome ir susituokėme jam jau buvo 37-eri“, – juokavo ji.

Anot jos, jam laivuose dirbti sunkiau nei kitiems. Pats dar ne taip seniai buvo paprastas jūreivis, o dabar „starpomas“, kuris turi priversti kitus jūreivius dirbti. Tarp jų yra ir buvę jo draugai, kurie vis dar galvoja, kad „starpomas“ tebėra „jų draugelis“.

„Darbe jis yra labai griežtas, bet teisingas, nes supranta ir paprastų jūreivių darbą. Jis žino, už ką gaunami pinigai – jų už ačiū laivyne tikrai nemoka. Apsimetėliams, „šlanguotojams“ laivyne nėra vietos“, – svarstė L.Strikienė.

L.Strikas „Limarko“ laivininkystės kompanijoje dirba jau per 25 metus. Trumpam buvo išėjęs į lenkų kompaniją, bet greitai grįžo.

Ji baigė Vilniaus universitetą, įgijo anglų kalbos bakalauro kvalifikaciją. Dirbo „Limarko“ laivininkystės kompanijoje, kur susipažino su būsimu vyru, kai jis ten užsuko. Po to dar dirbo vienoje Klaipėdos transporto logistikos kompanijoje.

Dabar augina vaikus, dirbti visą dieną nuo 8 iki 17 val. nebeišeina. Moteris mokėsi floristikos, Klaipėdos Naujajame turguje prekiauja gėlėmis. Norėtų, kad jūrininkai ateitų pirkti pas ją. Ji sakė gerai suprantanti jūrininkų reikalus. Kai prekiauja, jos tėvelis padeda rūpintis vaikais. Ji vadina jį geriausiu Miško rajono auklėtoju.

Kartu mokėsi navigacijos

Vedę ir augindami vaikus pakalbėję, kad jūreiviai mažai uždirba, tad vyras nusprendė siekti mokslo. Ji pasižadėjo jam padėti.

Dirbdamas L.Strikas neakivaizdžiai mokėsi Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

„Aš mokiausi kartu su juo ne tik jūrinius terminus anglų kalba, bet ir kai kuriuos rašto darbus padėdavau rengti. Atsimenu, kaip kartu mokėmės laivų vėliavėlių, šviesų signalų ženklus, aš kaip jo asistentė. Mes abu labai norėjome, Linas labai norėjo, ir padarėme. Baigėme navigacijos mokslus. Abu esame panašūs, abu iš jūrinių šeimų. Lino tėtis Kęstutis daug metų ėjo į jūrą, buvo laivų virėjas“, – prisiminė L.Strikienė.

Ji galėtų ilgai pasakoti apie jūrininkus, jų psichologinę būklę ilguose reisuose, sugrįžimą namo, kur jūrininkas kurį laiką būna tarsi nusileidęs iš kosmoso.

Po to užplūsta šeimos buitiniai reikalai, su kuriais kiekvienas tvarkosi skirtingai.

Jos vyras yra atsakingas ir grįžęs iš reiso viską sutvarko namuose. Tačiau žinanti tokių, kurie susiima už galvos ir dingsta.

„Nuo A iki Ž žinau kitose šalyse dirbančių ir ilgą laiką namuose nesančių žmonių gyvenimą ne tik kaip jūrininko žmona, bet ir kaip buvusi logistikos bendrovės personalo vadovė“, – prisipažino Ligita.

Ir jūrininkui krante nelengva

Ne kiekviena moteris pasiryžta viena rūpintis buitimi, vaikais, jausti pinigų stygių, išgyventi artimųjų netektis, atlikti paprasčiausius reikalus, pavyzdžiui, žiemą nusikasti automobilį kieme ar kviestis pagalbą, kai jos prireikia.

Ir pačiam jūrininkui krante nelengva – visiškai kitoks gyvenimas. O jei dar žmona nuolat dėl ko nors priekaištauja? Jūrininkų šeimų gyvenime būna ir labai jautrių tarpusavio santykių niuansų.

Laive jūrininkas gyvena tarsi rėmuose – budėjimas, maistas, laisvalaikis. Yra problemų, bet jos išmoktos, nušlifuotos. Aišku, kad jūrininko darbas turi savo specifiką ir sąlygos ne pačios geriausios: nuolatinis šaltis, drėgmė, laivo vibracija. Dėl to ir specifinės jūrininkų ligos.

Dėl pandemijos taip pat padaugėjo problemų. Reisai pailgėjo. Įgulų keitimosi skrydžiai tapo sudėtingesni. Kartais oro uostuose skrydžio laukiama dvi paras.

Pradžioje buvo, kad grįžus iš reiso vyrui reikėjo dvi savaites karantinuotis – su vaikais teko išvykti iš namų, nes negalėjo būti kartu bute. Keista buvo klausytis, kad epidemijos pradžioje valdžia vos ne kiekvieną grįžusįjį iš užsienio buvo pasirengusi uždaryti į viešbučius, o jūrininkams tinkamų karantino sąlygų nesukūrė.

„Per rinkimus į Seimą vienam klaipėdiečiui kandidatui sakiau – balsuosiu už jus, jei pagerinsite jūrininkų darbo sąlygas. Jam akys ant kaktos iššoko – apie tikrąjį jūrininkų šeimų gyvenimą Lietuvoje mažai kas žino. Yra susikurtas stereotipas, kad jie puikiai gyvena. Todėl ne viena pažįstama pasako kvailą stereotipinę frazę – o kas tau blogai, jog tavo vyras eina į jūrą?“ – sakė L.Strikienė.

Kartu: meilė ir šeima yra didžiulė Strikų šeimos varomoji jėga.

Darbas: „Capella“ – vienas iš refrižeratorinių motorlaivių, kurio vyriausiojo kapitono padėjėju yra L.Strikas.

Pradžia: Ligita ir Linas Strikai vestuvių dieną 2008 m.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių