Quantcast

Imigrantų iš Rusijos iššūkiai – lietuvių kalba ir cepelinai

Iš Rusijos megapolio į Klaipėdą prieš trejus metus padirbėti atvykę Asia ir Nikolajus Černoluckiai nė nesapnavo, kokį pokštą jiems iškrės likimas. Tango mokyklos uostamiestyje steigėjų kvietimu atvykusi pora, vos spėjusi apšilti kojas, turėjo spręsti rimtą dilemą: bandyti kabintis į gyvenimą čia, svečioje šalyje, ar grįžti į savo namus – Sankt Peterburgą.

Nepaleido mokiniai

Tiek pirmąkart, kai su Asia ir Nikolajumi susitikome pokalbiui vos jiems atvykus į Klaipėdą, tiek dabar, prabėgus bemaž trejetui metų, sutuoktiniai, regis, spinduliavo optimizmu.

Anot pašnekovų, šiuo metu jie pasinėrę į itin aktyvų, nuobodžiauti neleidžiantį gyvenimą: daug dirba ir mokosi, tačiau randa galimybių ir pakeliauti bei, žinoma, užsiima mėgstamiausia veikla – šoka argentinietišką tango bei jo paslaptimis dalijasi su savo klaipėdiečiais mokiniais.

Vis dėlto sutuoktiniai neneigia, jog kardinaliai pasikeitus jų atvykimo į Lietuvą sąlygoms, teko išgyventi ir nelabai saldų periodą.

Pagal pirminį planą Asia ir Nikolajus vyko į Klaipėdą dirbti išimtinai tango mokytojais, tačiau neilgai trukus tango mokyklos organizatoriaus planai pasikeitė, tad pora būtų likusi be pragyvenimo šaltinio.

Dar prieš atvykdami Sankt Peterburge ėmėme privačias pamokas – po jų net verkdavau. Įsivaizduokite, suaugęs žmogus, ir verkia. Nelipo man lietuvių kalba, niekaip jos nesuvokiau.

"Kai tai įvyko, turėjome du kelius – arba susirinkti daiktus ir išvažiuoti atgal į Sankt Peterburgą, arba kažkaip spręsti problemą vietoje. Mes atvirai pasikalbėjome su mūsų mokiniais, papasakojome apie situaciją ir jie pasakė – mes jūsų nepaleisime. Jie mus labai stipriai palaikė. Patarė, ką reikia padaryti, kur kreiptis, padėjo performinti dokumentus. Taip ir pasilikome čia, bet jau kitomis sąlygomis – taip pat legaliomis, tačiau tango jau nebėra mūsų esminė veikla", – šyptelėjo Nikolajus.

Įvaizdį pakoregavo realybė

Anot pašnekovo, ši krizinė situacija sudaužė ne vieną mitą, įskaitant ir paviršinį įspūdį apie neva šaltą lietuvių būdą.

"Gali pasirodyti, kad lietuviai ganėtinai uždari ir atsiriboję žmonės. Nors turbūt tai pasakytina ne tik apie lietuvius, bet ir apskritai apie šiaurės tautų atstovus, kurių asmeninė erdvė labai aiškiai apibrėžta. Ir tai reikia vertinti su supratimu ir pagarba. Tačiau tuo metu, kai mes susidūrėme su išties sudėtinga situacija, pajautėme, kad žmonės, kuriems mes tikrai esame brangūs, pasiruošę ne žodžiais, o darbais parodyti, kad jie mumis rūpinasi", – patyrė Nikolajus.

"Rusijoje, kai išgyveni kažkokius sunkumus, tau dažniau padeda žodžiais, bet ne veiksmais. O čia išėjo atvirkščiai – žodžių buvo ne taip daug, palyginti su darbais ir konkrečia pagalba. Ir tai, žinoma, buvo gerokai svarbiau", – pridūrė Asia.

Kaip sako patys pašnekovai, šiuo metu, be vakarinių grupinių bei privačių tango užsiėmimų, jie abu turi ir dieninius darbus.

Anglų filologijos studijas baigęs Nikolajus įsidarbino vienoje statybos įmonėje, kurioje yra atsakingas už produktų tiekimą.

"Darbas labai įdomus – ir logistika, ir kažkokie nauji įgūdžiai, ir bendravimas su klientais. Be to, sąlygos gana komfortiškos ta prasme, kad pagrindinį darbą galiu derinti su rašto vertimais – tad mano lingvistinis išsilavinimas padeda papildomai užsidirbti pragyvenimui", – pripažino pašnekovas.

(A. ir N. Černoluckių asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip kokie šnipai

Nauja netikėta kryptimi pasuko ir muzikės išsilavinimą turinti Asia – pasirodo, Lietuvoje moteris ėmė kurti unikalius rankdarbius.

"Kuriu aksesuarus, rūbus su siuvinėtais raštais. Tai senovinis tradicinis siuvinėjimas auksu, kurio mokiausi pas vieną meistrą Sankt Peterburge. O kai čia atvažiavome, supratau, kad iš to galima uždirbti, nes daugiau niekas to nedaro. Tai gražu, unikalu ir išties pasiteisino. Be to, išmokome dirbti su feisbuku, instagramu – kaip kurti paskyras ir jas plėtoti. Tad per tuos trejus metus mes sužinojome labai daug naujo ir sukaupėme daug patirties", – šyptelėjo Asia.

Žmonai antrino ir Nikolajus – pasak jo, pastarieji treji metai atskleidė jiems netikėtą judviejų potencialą.

Beje, šiandien sutuoktiniai ne tik puikiai supranta lietuviškai, bet ir be problemų susikalba paprastomis temomis.

"Kai pradedame kalbėti lietuviškai ir žmonės sužino, kad mes čia gyvename trejus metus, neretai matome nuostabą – kaip? Mes sau nusprendėme, kad jei nesi turistas, turi išmokti kalbą – manau, kad tai yra pagarbos ženklas tai šaliai, kurioje tu gyveni", – samprotavo Nikolajus.

"Man tai buvo be galo sudėtinga kalba. Dar prieš atvykdami Sankt Peterburge ėmėme privačias pamokas – po jų net verkdavau. Įsivaizduokite, suaugęs žmogus, ir verkia. Nelipo man ši kalba, niekaip jos nesuvokiau. O dabar mes kaip kokie šnipai – sėdime, klausomės ir viską suprantame. Bet patys kalbame lėtai ir, žinoma, su klaidomis", – šyptelėjo Asia.

Įsimylėjo Kuršių neriją

Gyvendami Lietuvoje abu sutuoktiniai išlaikė ir sudėtingą tarptautinį anglų kalbos egzaminą, o šiuo metu Asia mokosi dar ir graikų kalbos.

"Galiu pasakyti, kad po lietuvių kalbos ir anglų, ir graikų man paėjo kaip per sviestą", – juokėsi pašnekovė.

Tiesa, kaip juokais prisipažino pašnekovai, mokiniai juos pernelyg lepina.

"Mes net specialiai čia neieškojome kontaktų su rusų diasporos atstovais. Ne dėl to, kad nenorėjome, tiesiog nebuvo ypatingo poreikio. Galbūt ir mūsų lietuviai mokiniai mus sugadino ta prasme, jog faktiškai visi su mumis kalba rusiškai. Įskaitant ir šį interviu, – šyptelėjo Nikolajus. – Bet, žinoma, ir į kursus vaikščiojome, ir patys pamažu mokėmės lietuviškai, klausomės, kaip aplinkiniai, kolegos darbe bendrauja."

Į klausimą, kas labiausiai sužavėjo vos atvykus į Klaipėdą, sutuoktiniai nė kiek nedvejodami pripažįsta – vos per keliolika minučių pasiekiama nuostabi gamta ir pirmiausia – Kuršių nerija.

"Kai mums parodė Kuršių neriją, supratome, kad kaip tik Sankt Peterburge mums to labai trūko, nes abu esame užaugę ten, kur daug miškų", – kalbėjo Asia.

"Kuršių nerija, gamta tapo viena pagrindinių priežasčių čia pasilikti. Antai Piteryje reikėdavo sugaišti maždaug valandą į vieną pusę, o kartais ir daugiau, kad pasiektum gamtą, tarkime, Suomijos įlanką ar kažkokį mišką. O čia nuėjai iki kelto, penkios minutės – ir jau vaikštinėji miškeliu arba paplūdimiu", – pasidžiaugė Nikolajus.

Kai mes susidūrėme su išties sudėtinga situacija, pajautėme, kad žmonės, kuriems mes tikrai esame brangūs, pasiruošę ne žodžiais, o darbais parodyti, kad jie mumis rūpinasi.

Draugai pastebi pokyčius

Kaip atviravo Asia, paskutiniais metais gyvendama milijoniniame mieste dėl jo aplinkos ir tempo net išgyveno depresiją.

"Sankt Peterburge negalėjau naktimis miegoti turbūt ištisus metus. O čia atsigavau, pasitaisė sveikata ir labai gerai jaučiuosi", – šyptelėjo pašnekovė.

Nepaisant to, kurį laiką poros nematę bičiuliai pastebi, jog jiedu tapo labiau susikaupę, susitelkę, ne tokie atsipalaidavę kaip anksčiau.

"Pažįstami taip pat sako, kad mūsų kalboje atsirado akcentas. Matyt, nesąmoningai imame kartoti kažkokias intonacijas. Ir kiti tai jau pagauna – esą jaučiasi, kad gyvename ne Rusijoje", – kalbėjo pašnekovė.

Kaip tikino tango šokėjai, svečioje šalyje su nemaloniais incidentais nesusidūrė.

"Šiuo atveju galima prisiminti populiarų posakį: nepainiok turizmo su emigracija. Žinoma, mūsų gyvenime daug kas pasikeitė, ir tam tikru momentu pajautėme šiek tiek sunkumų, tačiau kol kas gyvenimu čia nenusivylėme", – kalbėjo Nikolajus.

Pasirodo, Lietuvoje imigrantus maloniai nustebino ir valstybinių įstaigų darbas.

"Nežinau, gal mums tiesiog sekėsi, bet visose oficialiose įstaigose susidūrėme su labai atviru, geranorišku santykiu. Antai Rusijoje nuvykti į Mokesčių inspekciją man būdavo tikras išbandymas, o čia viskas ramu, paprasta, į visus klausimus atsakoma geranoriškai. Tai išties buvo malonus atradimas", – patirtimi dalijosi Nikolajus.

(A. ir N. Černoluckių asmeninio archyvo nuotr.)

Ilgisi ne berželių

O apskritai, kaip juokavo pora, Lietuvoje jiems neteko patirti nei kultūrinio, nei gastronominio šoko.

"Kai mūsų mokiniai mus pradėjo kviestis pas save į namus, buvo kiek netikėta, kad lietuviška virtuvė daug kuo panaši į rusišką. Tad nebuvo kažko, kas mus šokiruotų ar būtų labai neįprasta", – prisiminė Nikolajus.

"Tačiau aš sąžiningai prisipažinsiu, jog man netiko cepelinai – iki šiol negaliu jų valgyti", – šyptelėjo Asia.

Paskutinį kartą daugiau nei prieš metus Sankt Peterburge lankęsi sutuoktiniai prisipažino, jog, be abejo, į savą kraštą norėtųsi sugrįžti dažniau.

"Vaizdžiai tariant, mes ilgimės ne berželių, kažkokios išorinės aplinkos. Aš labai ilgiuosi artimųjų, kurie liko Rusijoje, pirmiausia, savo tėvų. Ilgiuosi žmonių, atmosferos, o ne kažkokių išorinių dalykų", – kalbėjo Nikolajus.

"Tačiau mūsų draugai nuolatos pas mus atvažiuoja, dabar turime sąlygas juos priimti. Rodome jiems Klaipėdą – čia mes jau turime daug savo mylimų vietų, apie kurias galime papasakoti kažką įdomaus", – pridūrė Asia.

Nuostabi evoliucija

Nikolajus neneigė, jog leidimas gyventi ir dirbti Lietuvoje jiems gerokai palengvina judėjimą po kitas svečias šalis.

"Galima sakyti, kad mums jau paprasčiau ir pigiau nuvažiuoti iki Liepojos, Kaliningrado, Vilniaus, Kauno ar Varšuvos nei iki Sankt Peterburgo. Tačiau turime svajonę nusivežti savo mokinius į Piterį, kad jie galėtų pašokti didelėse miesto milongose. Juolab kad Sankt Peterburgas įvedė nemokamas elektronines vizas. Su savo mokiniais jau gana aktyviai važinėjame – jie pasiekė tokį tango amžių, kad galime juos nusivežti į išties labai rimtus tango renginius", – teigė pašnekovas.

Anot patyrusių šokėjų, Sankt Peterburge argentinietiško tango tradicijos gerokai gilesnės, tad ir tango bendruomenė žymiai didesnė nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Klaipėdą.

Natūralu, kad ir šokantys žmonės "migruoja" po skirtingas mokyklas, kurių megapolyje taip pat gausu.

"O dirbdami čia mes turime unikalią galimybę stebėti savo mokinius nuo pačių pirmųjų žingsnių iki dabar. Ir tai labai įdomu. Nes jie įgyja ne tik atitinkamus šokio įgūdžius, bet ir auga kaip asmenybės, tampa labiau atviri", – pastebėjimais dalijosi Nikolajus.

Džiaugtis gyvenimu

Į klausimą, ar Lietuvoje sutuoktiniai gali sau leisti gyventi oriai ar bent jau nejausdami didesnio nepritekliaus, pašnekovai atsako filosofiškai – žmonėms visada trūksta pinigų, tokia jau jų natūra.

"Kita vertus, tango – ganėtinai brangus hobis. Viena savaitgalio išvyka dviem kainuoja mažiausiai apie 800 eurų. Tad, žinoma, norėtųsi uždirbti daugiau ir dažniau važinėtis į renginius", – pripažino Asia, turinti dar vieną aistrą – moteris į rimtas tarptautines milongas kviečiama ir kaip tango didžėja.

Tačiau, ko gero, šiandien vienas sudėtingiausių klausimų porai – jų ateities Klaipėdoje planai.

"Kai atvažiavome čia, nekėlėme sau klausimo, kiek prabūsime, nekūrėme planų, tiesiog mėgavomės gyvenimu. Ir dabar kažkokio konkretaus plano nėra. Mums labai patinka žmonių santykis į mus, susiformavo ir tam tikras mums mielos aplinkos ratas, mes toliau užsiimame savo mylima veikla. Tačiau niekas nežino, kas nutiks rytoj", – šyptelėjo Nikolajus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

bet idomu....

bet idomu.... portretas
> "..Tango(?) mokyklos uostamiestyje steigėjų kvietimu atvykusi pora*?), vos spėjusi apšilti kojas, turėjo spręsti rimtą dilemą: bandyti kabintis į gyvenimą čia, svečioje šalyje, ar grįžti į savo namus – Sankt Peterburgą... "?? Argi, lietuviai-- nemoka sokti.-.TANGO??:) Rusu vaikai(Rusijoi)!!!!- labai fainai soka ..video Антон Глоба 23,4 тыс. подписчиков Литовский танец «КЛУМПАКОИС» Ансамбль песни и пляски имени В.С. Локтева (Kodel?Lietuviu vaikai nemoka taip graziai sokti.. rusu--- "Kalinka- malinka")>??

kauniete

kauniete portretas
na,koks tu lietuvis??jei I savo lizda spiaudai ----brrrr tu [maziausiai==nevykelis,,o gal ==mishrunas] tu tik ooooo

klaipediete

klaipediete portretas
pasakysiu taip sita paderme ,ne veltui mokosi graiku kalbos lietuviu tik klausosi kas ka sneka ,nes jiems Lietuva tik stotele is AZIJOS I VAKARUS -azijatas jis ir afrikoj azijatas
VISI KOMENTARAI 27

Galerijos

Daugiau straipsnių