Gydytoja M. Sakalauskaitė: plastikos chirurgai – perfekcionistai, siekiantys geriausio rezultato

  • Teksto dydis:

Sostinės šurmulį į pajūrį iškeitusi vilnietė medicinos centro „Northway“ Klaipėdoje plastikos chirurgė Marija Sakalauskaitė nė karto nesigailėjo tokio savo sprendimo, sukėlusio aplinkinių nuostabą. Gyvenimas uostamiestyje gydytojai padovanojo ir naujų pomėgių, susijusių su jūra.

Nepatarė rinktis tokią sunkią profesiją

– Gimėte ir užaugote Vilniuje, bet daugiau nei 10 metų gyvenate Klaipėdoje. Kokie vėjai atpūtė į pajūrį?

– Taip, esu tikra vilnietė, kuri galvojo, kad visada gyvens dideliame mieste arba sostinėje, kur daug žmonių, šurmulio. Vienus metus atlikau internatūros praktiką Klaipėdoje, ir tada nusprendžiau kardinaliai viską pakeisti ir atvykti čia gyventi. Patiko gyvenimo būdas, žmonės, gamta. Baigusi medicinos studijas atvažiavau čia dirbti.

 Ar sostinės vaikui nebuvo sunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo?

– Tas sprendimas atėjo iš vidaus, tad nebuvo sunku. Nors aplinkiniams atrodė keista: visi svajoja dirbti Vilniuje, didžiulėse klinikose, o aš išvažiavau ten, kur net neturėjau giminių ar draugų. Gyvenu Klaipėdoje jau 13 metų ir dar nepasiilgau Vilniaus.

 Kodėl pasirinkote gydytojos profesiją ir būtent plastikos chirurgės?

– Mano mama architektė bandė mane atkalbėti nuo medicinos studijų, vėliau – ir nuo chirurgijos. Siūlė rinktis lengvesnį darbą. Norėjo, kad studijuočiau Dailės akademijoje, bet iškart pasakiau, kad nebūsiu menininkė.

Kiek save atsimenu, visada norėjau būti plastikos chirurge, tad kryptingai siekiau savo tikslo. Norėjau padėti žmonėms. Dabar dažnai susiduriu su jaunimu, kuris nežino, kokias studijas rinktis. Sunku gyvenime, kai nežinai, ko nori ir kur eini, kai darbas neteikia džiugesio. Taip, man buvo lengviau, nes žinojau, ko noriu, bet savo tikslui įgyvendinti reikėjo įdėti daug darbo. Medicinos studijas patariu rinktis tik tiems, kas net nesvarsto apie kitą profesiją ir supranta, kad beveik visą gyvenimą teks mokytis, studijuoti, tobulėti.

Mano specialybė yra labai plati, apimanti visas žmogaus kūno sritis – nuo galvos iki kojų pirštelių, nuo minkštųjų audinių iki kraujagyslių, nervų ar kaulinės sistemos. Esu plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja. Dauguma operacijų, kurias atliekame valstybinėse įstaigose, padedame žmogui atkurti prarastą organą ar nukentėjusiam nuo traumos, gydome įvairias įgimtas patologijas, atstatome audinių defektus po onkologinių operacijų. Man patinka galimybė atkurti, rekonstruoti, nes kiekvienam pacientui reikia rasti savitą, individualiai pritaikytą metodą. Šiame darbe reikia nemažai kūrybingumo, iš anksto vizualiai numatyti galutinį rezultatą. Net ir turint didžiulę darbo patirtį pasitaiko situacijų, kai sprendimo tenka ieškoti knygose, medicininėje literatūroje, domėtis naujovėmis ar susisiekti su kolegomis užsienyje.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 Spėju, kad galėtumėte papasakoti ne vieną istoriją, kaip sėkmingai pasikeitė žmogaus gyvenimas po plastinės ar rekonstrukcinės operacijos.

– Tokių istorijų būna kasdien. Pavyzdžiui, tėvai atveda vaikus su atlėpusiomis ausimis. Atrodo, gana įprasta operacija, bet ją labai gerai apibūdino mūsų klinikos administratorė: „Žiūriu į tuos vaikus ir mano širdis atsigauna“. Skirtumas akivaizdus, koks vaikas buvo prieš ir po operacijos. Vaikai iš kart po operacijos jaučiasi patenkinti, šypsosi. Arba moterys, kurioms buvo atlikta krūtų mažinimo operacija. Jos džiaugiasi, kad gali sportuoti, nešioti patinkančius drabužius, nebekankina stuburo skausmai ar liemenėlės nuolatinis veržimas.

Po onkologinės ligos ar rekonstrukcinės operacijos pacientai taip pat labai dėkoja: išgelbėji ne tik gyvybę, bet ir rekonstruoji prarastą kūno dalį, atkuri audinių defektus po chirurgiškai pašalinto auglio. Kasdien sulaukiu padėkų, laiškų su sėkmingomis istorijomis. Tai labai motyvuoja dirbti ir eiti tolyn.

– Kada Jūsų širdis atsigauna, žiūrint į pacientą?

– Ypatingai džiaugiuosi, kai rezultatu patenkintos abi pusės: gydytojas ir pacientas. Pastarasis gali būti patenkintas galutiniu rezultatu, bet kaip gydytoja visuomet kritiškai įvertinu, ar tikrai tai yra pats geriausias rezultatas, kurį konkrečioje situacijoje galėjome pasiekti. Visgi plastikos chirurgai yra perfekcionistai, siekiantys geriausio rezultato.

Džiugina, kai matai patenkintą pacientą, kai gali stebėti, jog, regis, net ir nedidelės permainos keičia žmogaus gyvenimą, suteikia jam pasitikėjimo savimi, energijos, akys pradeda žibėti – tuomet tarsi ir pats perimi šią nuotaiką.

 Kokių savybių dar reikia plastikos chirurgui?

– Kruopštumo, kūrybingumo, supratingumo, įsiklausimo. Be šito nepavyks kasdien rasti individualiai pritaikytą sprendimą. Kaip ir kiekvienam gydytojui, būtinas atsakingumas, ryžtingumas. Ne kiekvienas gali operuoti, kai tenka greitai priimti tinkamus sprendimus.

– Ne vienerius metus esate Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos tarybos narė.

– Taip, nemažai metų užsiimu ir visuomenine veikla. Draugijoje dalyvauju jau nuo rezidentūros metų, o taryboje esu trečia kadencija. Mūsų draugija vienija Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojus, organizuojame konferencijas, mokymus, ruošiame dokumentaciją Sveikatos apsaugos ministerijai. Studijų metais buvau LiMSA (Lietuvos medicinos studentų asociacijos – aut. past.) narė.

Liga, nuo kurios nesinori pasveikti

 Pakalbėkime apie Jūsų pomėgius. Kaip tapote jachtos „Lietuva“ įgulos nare?

– Jachta „Lietuva“ kasmet renka naują įgulą. 2010 metais, kai jau apsigyvenau Klaipėdoje, prisijungiau ir aš į būriavimo sporto klubą ir tapau įgulos nare. Iki tol tik vieną kartą buvau plaukusi jachta jūroje, bet mane labai žavėjo, traukė. Kasmet jachtą ruošiame sezonui: nesiskirstydami pareigomis, tam aukojame savo laiką, bet kartu gauname galimybę plaukti. Kasmet vis labiau įtraukiame jaunimą – puoselėjame buriavimo tradicijas Klaipėdoje. Jaučiu didelę atsakomybę ir pagarbą, kad galiu plaukti jau legendine tapusia jachta „Lietuva“. Visada prisimenu šviesaus atminimo kapitono Stepono Kudzevičiaus žodžius: „Gyvenime yra trys gražiausi dalykai: šokanti moteris, šuoliuojantis žirgas ir jachta, plaukianti pilnomis burėmis“.

 Kiek dažnai pavyksta paplaukioti?

– Anksčiau būdavo daugiau laiko, dabar didžiąją laiko dalį atima darbas. Be to, Lietuvoje trumpas buriavimo sezonas. Bet kai tik galiu, būtinai plaukiu. Ne kartą esame plaukę į Švediją, Lenkiją, Latviją, Olandiją, Daniją ir tolimesnes keliones.

 O kaip pavyksta išbūti ilgą laiką su tais pačiais žmonėmis apsuptai vandenų?

– Sudėtinga, nes įgula sudaro 10–12 skirtingų žmonių, tad per tą savaitę ar ilgesnį laiką pastebi, kad pačiam ir kitiems tenka mokytis kantrybės. Fiziškai taip pat nėra lengva. Kūnas pavargsta, bet atsigauna širdis. Buriavimas turi savo sunkiųjų pusių, bet kai jos pasimiršta, galvoji, kaip buvo gerai ir kada vėl galėsi plaukti. Buriavimas ne veltui yra vadinamas „liga“. Bet nuo šitos ligos nesinori pasveikti.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Į treniruotę – „pailsėti“

 Spėju, kad pomėgis žaisti stalo tenisą atėjo iš vaikystės?

– Sportas mane lydi visą gyvenimą, nes nuo vaikystės turėjau daug energijos: lankiau daug būrelių, šokau, sportavau. Esu išbandžiusi daug sporto rūšių: pradedant nuo karališkojo golfo iki lauko teniso, bet ištikima likau stalo tenisui. Jaunystėje sporto mokykloje lankiau stalo tenisą, studijų metais jis buvo primirštas, o vėl atradau persikrausčiusi gyventi į Klaipėdą.

Dabar stalo tenisas man yra viena iš tų sporto šakų, kuri padeda pailsėti, pagerinti nuotaiką. Norint gerai jaustis būtina sportuoti ar judėti, bet svarbu rasti tai, kas patinka. Po treniruotės visad būnu su šypsena. Nors stalo tenisas nėra karališkas sportas, bet mane labai žavi savo azartu, greičiu. Ar turiu pasiekimų? Sportuoju ne dėl jų, nedalyvauju varžybose. Kaip juokauju, į treniruotę ateinu pailsėti.

 Sportuojate reguliariai ar kai randate laiko?

– Kai turėjau daugiau laiko, sportuodavau 2–3 kartus per savaitę. Dabar jau porą savaičių nebuvau treniruotėje dėl darbų gausos. Bet aš optimistė, žadu vėl sugrįžti į sportinį režimą.

– Užsiminėte, kad vaikystėje turėjote daug veiklos. Ką dar lankėte ir kiek tai dabar užima vietos Jūsų gyvenime?

– Baigiau fortepijono klasę muzikos mokykloje. Po devynerių mokslo metų poreikio groti nebejaučiu, bet lankausi klasikinės muzikos koncertuose. Žmogui svarbu suprasti klasikinę muziką.

Marija Sakalauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Idėjų darbui – ir parodose

 Mama norėjo, kad taptumėte menininke. Gal bandėte piešti? Mėgstate lankytis parodose?

– Lankiau Dailės akademiją, bet kūrybinės kančios buvo pernelyg stiprios. Labai patiko lipdyti iš molio.

Plastikos chirurgo profesija – meniška, reikalaujanti kūrybos, tad kartais pritrūksti kūrybinių idėjų. Esu pastebėjusi, kad po apsilankymo geroje parodoje kūrybinė energija sugrįžta. Stengiuosi aplankyti įdomesnes parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

 Mėgstate keliauti. Kiek dažnai ir kur išsiruošiate?

– Du kartus per metus stengiuosi išvažiuoti į tolimas keliones. Mane labai žavi Tolimieji Rytai. Italijoje esu buvusi daug kartų, mėnesį gyvenau Sicilijoje, kai atlikau gydytojos praktiką. Veronoje taip pat gyvenau studijų metais. Į Italiją galėčiau važiuoti kas mėnesį. Man labai graži italų kalba, tad specialiai lankiau kursus, mokiausi privačiai. Norėjau išmokti šią kalbą iš meilės šiam kraštui, kultūrai, architektūrai.

Lietuvoje taip pat turime nuostabių vietų. Kiekvienais metais sausio pirmąją dieną organizuoju savo draugams žygį. Turime tradiciją kiekvienus metus pradėti „gerai“ – aplankome dar neatrastą gražų Vakarų Lietuvos kampelį ar pažintinį taką, grožimės gamta.

 O kaip sutariate su fotografija?

– Nesu profesionali fotografė, nors aplinkiniai įkalbinėja daugiau fotografuoti. Mėgstu gaudyti gerus, prasmingus, kokią nors mintį „nešančius“ kadrus. Svarbiausia fotografijoje – emocija ir nuotaika.

Svarbiausia gyvenime – balansas ir harmonija

 Kaip pasikraunate po įtemptų darbų?

– Anksčiau daug metų lankiau jogą. Joga padėdavo atsigauti kūnui ir gerai jaustis. Per pirmąją kovido bangą susirgau. Tada jogos ir kvėpavimo pratimai padėjo atsigauti ir ištverti sunkią izoliaciją. Manyčiau kad po darbų jaustis gerai padeda sportas, buvimas gamtoje, pasivaikščiojimai prie jūros. Pakanka vos pusvalandžio pajūryje, kad visapusiškai atsistatytumei.

Vasarą savaitgaliais važiuoju į tėvų sodybą prie ežero Kaišiadorių rajone. Ten galiu pabūti ramybėje, gamtoje. Nupjaunu žolę ir tada ilsiuosi, skaitau knygą ar grožiuosi gamta – taip galiu atitrūkti nuo bėgimo ir šiek tiek stabtelėti.

 Laikote save sėkmingu žmogumi?

– Kartais pati pagalvoju, kaip man sekasi. Atrodo, dirbi pavargsti, bet džiaugiuosi savo pacientais. Jie yra geri, nuoširdūs žmonės. Esu patenkinta savo darbu, kolegomis. Man svarbu, kur esu ir su kuo. Galiu pasidžiaugti savo šeima, artimaisiais, draugais. Žmogui svarbu turėti mėgstamą darbą ir mylinčius artimuosius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
vau,vau! //o komentarai ----nenuteikentys ....

Klaipediete

Klaipediete  portretas
Viena is nemaloniausiu gydytoju kokiu tik teko sutikti ,voku operacijos nesugeba atlikti ,visiem "diagnozuoja " migdolo formos akis ir iśkart kakta kelti siūlo .Kolega Vaićiunas padaro be problemu ,bet ta żiople tingi .

mh

mh portretas
Gero vejo profesiniame laive !!!
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių