Vienas iš 111

– Turbūt pasisakęs savo vardą dažnai sulaukiate klausiamų žvilgsnių. Kas jį išrinko?

– Oi, tai ilga istorija. Mano tėvelis perskaitė įdomią knygą, kurios vienas herojų buvo Aristidas. Todėl nusprendė taip pavadinti mane. Jei atvirai, manau, tai buvo savotiškos varžybos su broliu, kurio sūnus gimė pusmečiu anksčiau už mane ir gavo Rosvaldo vardą. Matyt, norėjo perspjauti originalumu. Gal ir gerai. Jei gatvėje išgirstu šaukiant Aristidą, neabejoju, kad kreipiasi į mane.

– Minėjote, jog laikote save tikru dzūku. Kur praleidote vaikystę?

– Užaugau Alytuje, trijų vaikų šeimoje. Turiu dvi seseris. Beje, įdomus sutapimas, jog jaunesnioji, tarp kurios ir manęs – devynių metų skirtumas, gimė vasario 10 d., kaip ir aš. Baigęs vidurinę mokyklą iškart įstojau į Lietuvos karo akademiją. Buvome pati pirmoji laida – ją sudarė 111 jaunuolių. Kai atvykau į akademiją priduoti dokumentus stojimui, Sovietų Sąjungos kariai dar stovėjo praleidimo punkte. Taigi, esu vienas iš pirmųjų Lietuvos karininkų.

– Neapsiribojote vienomis studijomis ir kursais. 2011 m. Lietuvos karo akademijoje įgijote politikos mokslų magistrą.

– Mokslui galo nėra. Lietuvos karo akademija yra mano Alma mater, o karo diplomatija, istorija – tas varomasis arkliukas. Esu įsitikinęs, jog studijos ir tobulėjimas – geriausia investicija sau. Be to, karius nuolat verčia pasitempti jų darbas. Organizuojami įvairūs kursai, modernėja technologijos, keičiasi lyderystės menas. Visa tai būtina įsisavinti. Artimiausiu metu ketinu baigti pulkininkų kursus, po kurių įgyčiau teisę pretenduoti į pulkininko laipsnį.

18 šuolių parašiutu

– Esate baigęs ir parašiutininko rengimo kursus. Tai buvo privalu?

– Kai baigiau Karo akademiją, tapau būrio vadu. Teko atlikti šuolius parašiutu. Suprantama, tam reikėjo pasirengti. Buvau pirmasis Lietuvos kariuomenėje gavęs parašiutininko sertifikatą ir ženklelį. Tai reiškia, kad esu atlikęs daugiau nei dešimt šuolių, o vienas jų – esant specialioms aplinkybėms. Pavyzdžiui, šokant naktį, leidžiantis į vandens telkinį ar miškingą vietą. Man reikėjo nusileisti į specialiai pažymėtą kvadratą.

– Kiek kartų teko tai daryti? Šoktumėte savo malonumui?

– Aštuoniolika. Žinoma, aš ir šokau savo malonumui. Mane "veža" laisvo kritimo pojūtis. Svarbiausia, kuo mažiau galvoti apie patį šuolį. Tiesiog daryti. Tiesa, praktikoje visko pasitaiko. Pamenu, vienos mūsų karės parašiuto kupolą pagavo vėjo gūsis ir pradėjo tempti laukais. Bėgome jos gelbėti. Incidentas baigėsi gerai, tačiau mergina atrodė labai "skaudžiai", kūną nusėjo mėlynės. Apskritai, kiek žinau, Lietuvoje buvo tik vienas nesėkmingai nusileidęs sportininkas. Vingio parke jis turėjo išskleisti mūsų šalies vėliavą, tačiau parašiutas taip ir neišsiskleidė.

– Baigęs mokslus kurį laiką gyvenote Tauragėje. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Vengiu žodžio "gyvenu". Tai buvo mano tarnybos vieta. Visur gyvenu laikinai. Tačiau save laikau ir iki paskutinio įkvėpimo laikysiu dzūku, nes esu alytiškis. Ten gimiau, ten mano šaknys, tėvai, mokykla, draugai.

– Vadinasi, Klaipėda jums – irgi laikina stotelė?

– Be abejo. Mes, kaip kariai, esame nuolat rotuojami. Vyresnieji karininkai vienoje pozicijoje išbūna ne ilgiau nei trejus metus. Svarbiausia – jog tarnauju tėvynei, ir vieta tam neturi didelės reikšmės.