Žinomas teatro, kino ir televizijos aktorius Giedrius Savickas 16 metų turėjo praleisti sostinėje, išmaišyti visą pasaulį, pažinti daug žmonių ir išgyventi įvairių patirčių, kad suvoktų, jog visa tai, ko ieškojo gyvenime, yra šalia – gimtajame uostamiestyje.

Vaikystė buvo poniška

– Esate užsiminęs, kad Vilniuje, nepaisant jus lydinčios sėkmės profesiniame kelyje, nepritampate. Svarstote galimybę grįžti gyventi į gimtąją Klaipėdą?

– Apie tai galvoju visada. Ši galimybė egzistuoja nuolat, tik kol kas dar esu užsilikęs sostinėje. Iš 34-erių savo gyvenimo metų 18 esu praleidęs uostamiestyje, todėl laikau save klaipėdiečiu. Noriu gyventi čia. Kai sutvarkys Dramos teatrą, tada ir sugrįšiu. Klaipėda yra mano gimtasis miestas, ir viskas čia man aišku. Turbūt šis potraukis užkoduotas genetiškai. Mano tėtis, kurio netekau dieną prieš savo aštuntąjį gimtadienį, buvo Kelionių ir ekskursijų biuro vadovas. Su reikalais išvykęs į Vilnių, jis lėktuvu stengdavosi grįžti į uostamiestį, kad tik nereikėtų nakvoti sostinėje. Vilnius – gražus miestas, bet mūsų energetika nesutampa. Visiems sava žemė yra geriausia, ir nieko čia nepadarysi. Net jei čia būtų tik kelios bakūžės. Savojo krašto nepakeis jokios palmės. Kiekvienas vėjas, audra, šlapdriba ir blogas oras yra tavo blogas oras.

– Kiekvienas miestas turi savo unikalią aurą, tam tikros magijos. Kokia yra jūsų Klaipėda? Augote Debreceno gatvėje. Buvote tikras miegamojo rajono vaikas?

– Pamenu, kad savaitgalio dienomis mėgdavau važiuoti į miesto centrą. Eidavau į kino teatrus, turgų, kur nusipirkdavau saulėgrąžų, praeidavau pro Kraštotyros muziejų, užsukdavau į Jono kalnelį. Mano atmintyje išlikęs sekmadieninis uostamiestis – toks tuščias, kai dangų pro debesis nušviečia saulė. Visur vaikščiodavau vienas. Būdavau aš – ir mano Klaipėda. Už rublį nusipirkdavau "Donaldo" gumos, užsukdavau į kavinę "Du gaideliai" suvalgyti ledų. Tada gyvenau labai poniškai. Mano vaikystė prabėgo labai kokybiškai ir prabangiai.

– Ar šiais, vaikiškomis kojomis išmindžiotais keliais, vaikštote ir dabar grįžęs į Klaipėdą?

– Taip. Maršrutai nepasikeitė. Keliauju ir takais, kuriais kažkada ėjau į mokyklą. Tai toks piligrimų kelias, kad baisu... Dabar dar užsuku pasižiūrėti ir jachtų.

Prisiminimai graudina

– Kaip Giedrius, kuris svajojo apie jūrininko profesiją, pasirinko teatrą?

– Visi seniai buvo nusprendę, kad būsiu aktorius. Vaidinau Žvejų kultūros rūmuose, "Aušros" teatre, mokykloje. O scenos meno paragavau dar būdamas vos kelerių metų "Žilvičio" stovykloje, kurioje vasaras leisdavau nuo dviejų mėnesių, nes čia dirbo mano tėvai. Visi gražiausi mano gyvenimo atsiminimai yra iš ten. Nuvažiuoju į Karklę ir man labai skauda, norisi verkti.

– Kodėl?

– Ten viskas sava, žinau kiekvieną kampelį, pažįstu kiekvieną akmenį. Ten buvo pirmas šokis, pirmoji cigaretė ir bučinys. Stovykloje prabėgo geriausi metai, o jų jau nebesugrąžinsi, todėl ir skauda. "Žilvitis" – mistinė ir stebuklinga vieta, kurioje vaikai pamildavo šokį, muziką, teatrą. Atvykusieji ten pasikeisdavo. Atvažiuodavo mažas banditėlis, o išvykdavo dainuodamas "Svajoklį". Ačiū už visa tai stovyklos direktoriui Broniui Kalvaičiui. Šią vasarą atradau vieną dalyką. Tam, kad suprasčiau, jog geriausia, ką turiu ir galiu gauti gyvenime, yra čia, man reikėjo apkeliauti visus pasaulio žemynus, pabuvoti ir už poliarinio rato. Dešimt metų turėjau bastytis, kad grįžčiau ten, kur priklausau.

Audringi metai – praeitis

– Nors aktorystė buvo lyg ir nulemta, tačiau įstojote mokytis šokio pas garsiąją Andželiką Choliną.

– Viskas paprasta. Pagalvojau, kodėl gi neišmokus šokti, nors gyvenime niekada nebuvau šokęs, ir nuėjau. Kažkaip priėmė. Mokiausi ir klasikinių, ir modernių šokių, baleto. Ir, žinote, gyvenime niekas nepamaišė. Jeigu būtų tokia aktoriaus-šokėjo-dailininko specialybė, būčiau dar ir piešti išmokęs. Paragauti reikia visko. Nepatiks, tai nepatiks, bet gali ir patikti.

– Studijų metai sostinėje turbūt prabėgo audringai. Ar tiesa, kad daugeliui jaunų žmonių tiesiog būtina patirti tą alkoholiu aplaistytą avantiūrų, kvailysčių, nuotykių maratoną?

– Kai studijavau, daug laiko naktiniam gyvenimui neturėjau, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reikia dirbti nuo ryto iki vakaro ir dar šeštadieniais. Bet po studijų ir prasidėjo... Susipažįsti su vyresniais aktoriais, kurie tau parodo ir kaip gitara paskambinti, ir cigarete pavaišina, ir taurelę įpila. Tas laikas buvo labai audringas. Buvo visko daug ir ko tik nori. O staiga viskas nutrūko. Bet aš džiaugiuosi, kad išgyvenau ir tokį periodą. Jis buvo būtinas, kad atsidurčiau čia, kur esu. Atrodo, visą pasaulį pažinai, daug patyrei, o vis tiek sėdžiu dabar Žvejų kultūros rūmų rūsyje, kaip tada, kai buvau antrokas. Tada vaidinau kaktusą ir vištą, o dabar, praėjus maždaug 27 metams, – ką kita. Skirtumo nėra – aš vaidinu.

Kriterijus – geras žmogus

– Itin garsus tapote tada, kai pradėjote vaidinti televizijos serialuose ir dalyvauti laidose, nors teatre jau kuris laikas dirbote su geriausiais šalies režisieriais. Jūsų neskaudina, kad pastebėtas buvote ne dėl scenos?

– Tai ne tik mūsų žmonių reikalas. Visame pasaulyje situacija yra tokia pat – retas kuris iškyla dėl teatro. Nebūkime tokie susireikšminę, manydami, kad niekur kitur tai nevyksta. Visose šalyse yra televizija. Pavyzdžiui, Anthony Hopkinsas irgi vaidino teatre, bet žinomas tapo per serialus ir filmus. Vieni pasirenka tokį žarą, kiti – kitą. Kai kas dainuoja operą, o kai kas – popsą. Svarbiausia, kad būtumei geras žmogus. Žinote, jei tu būsi blogas žmogus, gali atlikti genialiausią operos ariją, bet aš negalėsiu į tave žiūrėti. Išgarsėti galima ir per teatrą, ir per televiziją. Svarbiausia – ne per skandalus. Televizijoje aš stengiausi vaidinti, o ne tiesiog būti įžymus. Kas yra šlovė? Kažkoks mistinis dalykas, kurį žmonės sugalvoja ir juo patiki. Kiti sako – neisiu aš į televiziją, blogai ten viskas. Bet eiti reikia, nes tik bandydamas gali ją padaryti geresnę.

– Lietuvių bruožas yra kalbėti, kritikuoti, bet nieko nedaryti. Arba kritikuoti ir vis tiek gilintis į esą prasto skonio reikalus. Teisybė?

– Taip, menininkai kritikuoja popsą. Vadinasi, jie seka ir domisi tuo, kas vyksta šioje srityje. Arba žmonės dažnai keikia tam tikras televizijos laidas. Bet jie jas žiūri. O televizijoje yra daug gerų dalykų – dokumentikos, pažintinių programų, gerų serialų ir filmų. Kiekvienas, užuot stebėjęs bulvarinę laidą, gali perjungti kanalą ir susitelkti į dokumentiką apie Staliną. Internetas už televiziją yra žymiai blogesnis. Visi mes galime rinktis. Betgi žmogus to nepripažins. Trisdešimt kanalų, o niekas neįdomu.