– Taip atradote mėgstamą užsiėmimą?

– Vieną dieną man sukako 60 metų ir supratau stovinti kryžkelėje. Visą gyvenimą buvau darboholikė, o tuo metu pajutau, kad nenoriu nieko daryti. Ir tada Vladimiras tapo mano mūza. Jis internete pamatė interjero lėles, prisiminė, kad aš puikiai siuvu. Pradėjau bandyti. Tada Lietuvoje labiau buvo populiarios lėlės vaikams, interjero lėlių niekas nekūrė. Pirmąsias lėlės siuvau, bet jas mažai kas pirko. Viena mano draugė prekiavo megztais drabužėliais vaikams. Ji žinojo, kad moku nerti kabliuku ir pasiūlė man nerti žaisliukus, bet tuomet dar turėjau nemažai ambicijų ir atsisakiau. Po pusmečio ji paklausė, kaip man sekasi. Sekėsi nekaip. Ji dar kartą užsiminė apie nertus žaislus. Draugės interesas buvo labai konkretus, ji norėjo savo stalą su parduodamais rūbeliais papuošti akį traukiančiomis detalėmis. Taip po pusmečio aš jau turėjau maišą lėlių. Mokiausi iš interneto, ten galima rasti viską – nuo schemų iki naudingų patarimų apie siūlus ir detales. Neriu tai, kas man pačiai patinka.

– Kokį jausmą išgyvenate kurdama?

– Gimiau, kai buvo praėję vos šešeri metai po karo. Nebadavome, bet žaislų turėjau mažai. Prisiminimas apie tą metą verčia kurti mielus, švelnius, minkštus padarėlius. Man lėlės – lyg mano pačios vaikai. Be to, matydama dabartines šaltas, ilgakojes plastikines lėles kraupstu ne tik nuo formų, bet ir nuo medžiagų, iš kurių jos padarytos. Mano žaislai – iš vaikams skirto akrilo, kuris nesukelia alerginių reakcijų. Šie siūlai yra malonūs liesti ir nuostabiai gražių spalvų.

– Ar negaila tokias gražias lėles parduoti?

Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Prisipažinsiu, kol jas siuvu arba neriu, labai gaila. Bet tai emocijos, juk darau jas žmonėms. Esu mačiusi nuotrauką, kurioje užfiksuota sunkiai serganti, judėti negalinti mergaitė su mano nunertu Buratinu. Pasirodo, vaikas su mano lėle kalba, rašo jai eiles, nes kitų draugų neturi.

– Paprastai menininkų klausiama apie kūrybos planus.

– Planų turime. Po poros metų mano vyrui sukaks 75-eri, o man – 70 metų. Jau žinome, kad surengsime su juo bendrą parodą, kur rodysime jo tapybą ir mano interjero lėles. Šiemet kuriu paršelius, nes kiti pagal kinų kalendorių bus Kiaulės metai. Jau turiu visą krūvą rausvų, linksmų paršelių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Maskvoje, po poros metų su tėvais atvyko gyventi į Lietuvą.

1957–1967 m. mokėsi Vilniaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje.

1973 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir įsidarbino Vilniaus skaičiavimo centre.

1980 m. sutiko savo būsimą vyrą V.Bogatyriovą.

1982 m. atvažiavo į Klaipėdą.

1982–1924 m. dirbo Klaipėdos inventorizacijos biure.

Nuo 1984 m. užsiima kūryba.