Iš Šiaulių kilusi muzikologė, pedagogė, visuomenės veikėja Daiva Kšanienė vaikystėje kasdien savo tėvus girdėjo minint Klaipėdą. Šis miestas jai tapo ne tik gyvenimo vieta, bet ir tyrinėjimų objektu. Miesto ir viso krašto muzikinę praeitį iš įvairių šaltinių surankiojusi bei ją į kelis veikalus sudėjusi D.Kšanienė su uostamiesčiu suaugo kūnu ir siela.

Apie darbą

"Mano darbas ir pagrindinis pomėgis yra tas pats, tai – muzikologija. Užpernai sukako 50 metų, kai, valdiškai tariant, esu darbo rinkoje. Atlyginimą gavau už pedagoginę veiklą, dėsčiau muzikos istoriją ir teoriją, harmoniją, polifoniją, kūrinio analizę ir kitus dalykus. Savo dėstomą dalyką laikau labai svarbiu ir kiek galėdama visus tuos metus studentus to mokiau", – apie triūsą Klaipėdos universiteto Menų akademijoje kalbėjo D.Kšanienė.

Būdama muzikologe, per daugelį metų ji vedė ne mažiau 400 klasikinės muzikos koncertų, kurių kiekvienam reikėjo atskirai ruoštis, parengti autorinius komentarus.

Dar vienas darbas, už kurį muzikologė atlygio negaudavo, buvo mokslinių darbų rašymas. Kai po studijų konservatorijoje D.Kšanienė atvažiavo dirbti į Klaipėdą, turėjo tikslą ją tyrinėti.

"Tokio termino kaip Mažoji Lietuva net nebuvo. Pradėjau rinkti medžiagą, labai sunkiai sekėsi, teko prašyti leidimo patekti į uždarus archyvus. Daug metų kaupiau medžiagą be vilties parašyti šia tema disertaciją, nes paprasčiausiai to daryti neleido. Leningrade profesorius G.Ginsburgas, paskaitęs mano referatą, patarė rašyti apie tarybinę Klaipėdą, o praeities dalykus palikti įžangai. Medžiagą rinkau po kruopelę iš senosios periodikos. Tai buvo kruvinas darbas, bet man labai patiko. Tik atėjus nepriklausomybei parašiau ir apsigyniau darbą "Muzikinė kultūra Klaipėdos krašte 16 a. – 20 a. 4 dešimtmetis. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika". Po to išleidau monografiją ir vis daugiau gilinausi į šio krašto praeitį, rašiau straipsnius, leidau knygeles. Prie tos pačios temos dirbu ir dabar, – pasakojo D.Kšanienė.

Miestiečiai šią moterį pažįsta ir kaip aktyvią visuomenės veikėją. Klaipėdos universitete ji trečią kadenciją yra senato narė, vieną kadenciją buvo senato pirmininke, Menų akademijoje apie 30 metų buvo katedros vedėja, fakulteto tarybos narė, atestacinės komisijos narė, fakulteto redakcinės kolegijos pirmininkė. Porą kadencijų dalyvavo Kultūros skyriaus Kultūros ir meno komisijos veikloje. Dabar yra Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos bei Neringos L.Rėzos kuratoriumo narė. Trejus metus moteris buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos narė.

1990–1995 m. D.Kšanienė buvo miesto tarybos deputatė.

"Buvau išrinkta nuo senamiesčio. Tada aš, kaip ir kiti žmonės, įsivaizdavo, kad deputatas atsakingas už viską savo apygardoje. Pinigų negaudavome net kanceliarinėms išlaidoms. Kiekvieną savaitgalį kaip į darbą eidavau pas gyventojus tirti visokių skundų: kam stogas kiauras, kieno siena supelijusi, kažkur rūsys šlampa, o dar senamiestyje nėra mėsos parduotuvės. Kartą kilo konfliktas, kad universalinėje parduotuvėje pardavėjos išsidalijo kailinius, o pirkėjams jų neliko. Kovojau, bandžiau spręsti visas bėdas, pykausi su valdininkais", – prisiminė D.Kšanienė.

Apie šeimą

Nors D.Kšanienė gimė Šiauliuose, jos šeimos ryšys su Klaipėda atsirado gerokai anksčiau. 1933 m. jos tėvas Povilas Vainauskas atvyko į Klaipėdą ir iki pat 1939 m. dirbo pašte, vadovavo vienam jo skyriui. Moteris ir dabar pamena jo pasakojimus apie vokišką tvarką, apie šaulių chorą, kuriame dainavo, Tėvas buvo bendravęs su Vydūnu. Todėl uostamiestis jauną, vos baigusią mokslus Vilniuje merginą labai traukė. Čia ji susipažino su kiek anksčiau konservatoriją baigusiu Kaziu Kšanu. Šiemet liepą pora švęs auksines vestuves.

"Mes krizių neišgyvenome. Turbūt dėl to kaltas auklėjimas. Mačiau, kaip pokariu vargo mano tėvai, todėl man buvo aišku, kad reikia laikytis vienam kito. Ir mums nebuvo lengva. Vyras vadovavo liaudies operai ir į šį darbą buvo visiškai paniręs. Lagaminais iš Vilniaus parsiveždavo partitūras, po kelių dienų jas perrašius vėl nešdavo į traukinį. Kartą išėjo į stotį, o po kelių minučių grįžo visas kruvinas ir be lagaminų. Chuliganai pamanė, kad juose kokie nors turtai. Kitą rytą susodinome vaikus į rogutes ir ėjome rinkti išmėtytų lapų. Mačiau, kad jam reikia pagalbos, naktimis ranka perrašinėdavau partitūras. Viską išgyvenome kartu, vienas kitam padėdavome", – kalbėjo D.Kšanienė.

Pora užaugino sūnų Ugnių, kuris, nepaisant unikalios klausos, tapo neurochirurgu. Sūnus turi dvi dukras – Ievą ir Ugnę. Dukra Miglė yra pianistė, gyvena Klaipėdoje, J.Karoso muzikos mokykloje moko groti fortepijonu, be to, dirba Menų akademijoje operos studijoje ir yra K.Kšano vadovaujamo choro "Klaipėda" koncertmeisterė. Ji augina du sūnus – Matą ir Juozą.