Banditizmo reforma

Lietuvos vaikai patiria daugiausiai smurto pasaulyje.

Tokius šiurpius skaičius vakar įvardijo Pasaulio sveikatos organizacija. Jos duomenimis, 70 proc. Lietuvos vaikų teigia patiriantys smurtą bei patyčias.

Paskelbus tokią statistiką, tikriausiai vėl bus skambinama pavojaus varpais apie pažeidžiamas vaikų teises.

Kelerius metus trukęs kasdienis karksėjimas, kad paaugliai yra skriaudžiami ir juos reikia globoti, atrišo jiems rankas. Vaikai dabar taip išmano savo teises ir juos ginančius įstatymus, kad išgirdę griežtesnį žodį gali nukulniuoti tiesiai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą.

Perlenkta lazda visuomenei smogė antru galu.

Nepažabojami vaikai siautėja, daužo veidus ne tik bendraamžiams. Jiems nieko nereiškia į visas keturias puses pasiųsti drausminantį žodį pasakiusį suaugusį žmogų.

Ir tai būtų dar visai nieko, bet paaugliai jau nesibodi net prieš mokytojus mojuoti savo kumščiais.

Į mokyklą iškviestam tėvui tokie vaikai atrėžia, kad jei gimdytojas jį bent pirštu palies, bus apskųstas vaikų teisių gynėjams.

Paaugliams visagališkumo suteikia ir mokyklų valdžia, tapusi švietimo tinklo reorganizacijos įkaite.

Mokytojai vaikus jau vadina ne vardais, o ugdytiniais ir vaikščiojančiais moksleivio krepšeliais.

Kai kuriose ugdymo įstaigose pedagogams draudžiama moksleiviams rašyti blogus pažymius, kad vaikščiojančiu pinigu tapęs mokinys, neduokdie, nepereitų į kitą mokyklą.

Švietimo tinklo reorganizacijos pasekmė - augančių banditų koncentracija pagrindinėse mokyklose.

Vidurines mokyklas paverčiant dešimtmetėmis, iš jų išėjo moksleiviai, kurie ugdymo įstaigose stengiasi įgyti žinių, o ne spjaudyti ant mokytojų.

Anksčiau gerieji moksleiviai tarsi „atskiesdavo“ nenaudėlių koncentraciją. Tačiau jiems pasitraukus, pagrindinėse mokyklose liko, kaip patys mokytojai ironizuoja, adaptuotų ir modifikuotų vaikų gauja. Aišku, pedagogai hiperbolizuoja, bet mokymosi motyvacija pagrindinėse mokyklose yra nulinė.

Dar gerai, jei moksleiviai išplėstomis, nieko nesuprantančiomis akimis, spaudydami „mobiliakų“ mygtukus, sėdi per pamokas tyliai ir nekoneveikia pedagogų.

Tačiau tarp jų ypač reiškiasi tie „lyderiai“, kurie jau gimė pažymėti bandito ženklu.

Jiems kriuksėti per pamoką, kai mokytoja rašo ant lentos, yra norma. Į pedagogą paleisti kėdę - taip pat ne nuodėmė.

Ir juos mokytojai privalo toleruoti, nes priešingu atveju sulauks priekaištų, kad net ir tie moksleiviai paliko mokyklą.

Švietimo tinklo pertvarka tarp ugdymo įstaigų įskiepijo nesveiką konkurenciją. Mokykloje stengiamasi išlaikyti net tokį, kuriam trenkti mokytojui į veidą yra lygis, o mokytis - ne lygis.