Baltojo aukso medžioklė: istorija verta detektyvinio romano

Baltuoju auksu vadinti porceliano dirbiniai, kadaise verti kelių ristūnų ir pulko baudžiauninkų, šiandien įdomūs ne tik tuo. Jų patekimo į muziejų istorija verta atskiro detektyvinio romano. Mat pastarasis jų savininkas, kadaise garsus tarpukario Lietuvos kolekcininkas Edmundas Laucevičius, pasirodo, galėjo būti KGB bendradarbis, bent jau taip liudija viešai skelbiami archyvų dokumentai.

Biografija sukėlė klausimų

Laikrodžių muziejaus lankytojai netrukus galės išvysti nuostabaus grožio baroko laikų porceliano dirbinių kolekciją.

Uostamiesčio muziejininkai ją atsigabeno iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.

Nemenką dalį ekspozicijos sudaro kadaise iš E.Laucevičiaus (1906–1973) įgyta kolekcija, kurią jis rinko pokaryje iki pat savo mirties.

Kas buvo tas E.Laucevičius tokiu metu, kai dauguma žmonių neturėjo už ką pramisti, sugebėjęs įgyti šitokias vertybes ir antikvarinius turtus?

"Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" pateikiama jo biografija labai trumpa, tačiau informatyvi.

Ten rašoma, kad E.Laucevičius gimė 1906 m. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą.

1925–1935 m. dirbo Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje Prekybos departamento sekretoriumi, po to perėjo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, Protokolo skyrių.

Personalija: E.Laucevičius buvo vienas garsiausių pokario Lietuvos kolekcininkų, kurio įgytos vertybės šiandien saugomos šalies muziejuose, vis dėlto dauguma su juo bendravusių žmonių žinomo kolekcininko tamsiosios gyvenimo pusės niekada taip ir nesužinojo. ("Visuotinės lietuvių enciklopedijos" nuotr.)

1938 m. buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Londone sekretoriumi.

1940 m. grįžo iš Londono į Lietuvą. Dėstė anglų kalbą Vilniaus mokyklose iki 1963 m. 1951 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.

Ir viskas. Stebuklas, kad A.Smetonos laikais užsienio diplomatinėje tarnyboje dirbęs valstybininkas aršiausiu sovietmečiu liko nepaliestas sovietų saugumiečių.

Tokiu atveju galėjo būti tik du variantai – laimingas atsitiktinumas, kad jo niekas nepastebėjo, kas mažai tikėtina, arba žmogus buvo palaužtas ir priverstas dirbti tarnyboms, o gal dirbo su jomis savanoriškai.

KGB agentas "Linartas"

Ilgai ieškoti nereikėjo. Viešai skelbiamame KGB agentūros bylų registravimo žurnale 1 438 numeriu įrašytas E.Laucevičius, Fabijono sūnus, gimęs 1906 m.

Dokumente cituojami duomenys iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) fondų K-10 ir K-41.

Manau, kad ir E.Laucevičius galėjo būti jų bendradarbis per prievartą.

Čia prie E.Laucevičiaus pavardės įrašyta kategorija ir pseudonimas: agentas "Linartas".

Toliau nurodyta papildoma informacija, kurioje jo biografijos faktai identiški lig tol cituotiems iš "Visuotinės lietuvių enciklopedijos".

Sunkiai tikėtina, kad tai galėtų būti kažkoks kitas dar vienas toks pat žmogus.

Liudininkas: ilgametis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas R.Budrys pasakojo pažinojęs kolekcininką E.Laucevičių ir teigė, kad dalį kolekcijos po jo mirties muziejus įsigijo iš velionio sesers, tarp eksponatų – ir nemažai porceliano gaminių. (K.  Kavolėlio / Fotobanko nuotr.)

Tiesa, LYA agento asmens bylos kortelės nėra.

Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) istorikų, agentų asmens bylų beveik neišliko, nes dalis jų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo išvežta į Maskvą arba sunaikinta čia pat vietoje iki 1991 m.

Viešai pateikiamuose dokumentuose nurodoma, jog E.Laucevičiaus bendradarbiavimo su KGB byla sudaryta 1947 m.

Čia pat patvirtinama, kad tų pačių metų liepos 10 d. jis buvo užverbuotas.

"Buvo naudojamas išaiškinant ir susekant antisovietinio pogrindžio veikėjus. Mirė 1973 metais", – nors ir trumpai, bet iškalbingai rašoma paskelbtame archyvų dokumente.

Dar nurodyta, kad yra du operatyvinės medžiagos bylos tomai, pirmajame – 364 lapai, antrajame – 31 lapas.

Į archyvą agento "Linarto" bylą atidavė KGB 5 skyrius.

Šie registracijos įrašai padaryti 1973 m. vasarį, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po E.Laucevičiaus mirties.

Lobiai: Laikrodžių muziejuje šiuo metu rengiama unikalių XVIII a. porceliano gaminių paroda, kurios kiekvienas eksponatas turi savo ne tik sukūrimo, bet ir dramatišką nuosavybės istorija. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Ką reiškė lakoniški įrašai?

LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys teigė, kad šie duomenys surinkti veikiausiai remiantis operatyviniu susirašinėjimu.

"Turbūt pas mus yra išlikusi tik operatyvinė, bet ne agento byla. Tokiose bylose paprastai būna informacijos apie daugybę asmenų, ne tik apie  E.Laucevičių. O ką reiškia "buvo naudojamas išaiškinant ir susekant antisovietinio pogrindžio veikėjus"? Tą ir reiškia, kas parašyta. Veikiausiai asmuo turėjo būti infiltruotas į kažkokią pogrindžio organizaciją, teikė informaciją saugumui ir tuo pagrindu būdavo suiminėjami pogrindžio nariai. Kiek realu tai galėjo būti? Manau, labai realu", – kalbėjo A.Bubnys.

Apie tai, kas konkrečiai galėjo nukentėti dėl agento "Linarto" veiklos, duomenų KGB agentūrinio žurnalo išrašuose nėra pateikiama.

"Šiaip sau savo dokumentuose KGB darbuotojai tokių dalykų nerašydavo, nes tie, kurie nedirbdavo, iš agentų tinklo tiesiog būdavo išbraukiami, kaip neaktyvūs. O jei jie kam nors prasitardavo, kad buvo užverbuoti KGB, tai dar buvo už tai ir teisiami. Ar jūsų minimas agentas "Linartas" galėjo dirbti KGB iki mirties, sunku pasakyti. Paprastai, kai agentai būdavo nebevertingi dėl savo amžiaus ar sveikatos, jie būdavo nurašomi į archyvinius agentus", – pasakojo A.Bubnys.

 

Lobiai: Laikrodžių muziejuje šiuo metu rengiama unikalių XVIII a. porceliano gaminių paroda, kurios kiekvienas eksponatas turi savo ne tik sukūrimo, bet ir dramatišką nuosavybės istorija. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Kolekcininkai – tarnybų akiratyje

Apie tai, kad sovietų saugumas informacijos rinkimui ar ryšiams su užsienio kolekcininkais naudojo vietos kolekcininkus, jokia paslaptis.

Vienas pavyzdžių – garsaus lietuvių išeivijos kolekcininko Mykolo Žilinsko atvejis, kurio Lietuvai dovanota kolekcija (apie 1,7 tūkst. vienetų milijoninės vertės meno kūrinių) buvo atgabenta į mūsų šalį prieš pat nepriklausomybės atkūrimą, o aplink jį tada nesustodami sukosi su KGB susiję veikėjai.

Tai išsamiai savo knygoje "KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai" aprašė istorikas Arvydas Anušauskas.

Šiame epizode aktyviai veikė būtent KGB darbuotojai, be kurių, kaip liudijo tuometis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys, nebūtų pavykę pargabenti nė vieno paveikslo.

Tad visai realu, kad ir agentas "Linartas" galėjo būti tarnybų aktyviai naudojamas.

Dokumentų kiekis byloje, anot A.Anušausko, turėtų liudyti, kad kažkokios operacijos vis dėlto būta.

Esą, kiek jam teko skaityti panašius dokumentus, jie kartais būdavo dubliuojami, tačiau akivaizdu, jog bendradarbiavimas su saugumiečiais vyko.

"Iš kur tuo metu kolekcininkai gaudavo meno vertybių? Labai daug meno kūrinių buvo įvežama iš Karaliaučiaus srities. Buvo vežama viskas – nuo knygų iki namų apyvokos daiktų. Juos vežė į atsargą išeinantys sovietų karininkai. Generolai vežė vagonais, rangu žemesni – lagaminais. O vėliau jau jie tas vertybes parduodavo, mainydavo ir panašiai, taip jos pakliūdavo kolekcininkams", – pasakojo A.Anušauskas.

Dvilypio gyvenimo neįtarė

Taip jų dalis galėjo patekti ir į E.Laucevičiaus rankas, kuris visą tą laiką buvo labai gerbiamas kultūrologų ir muziejininkų.

1994 m. sausio 1 d. LRT laidoje "Kultūros archyvas", kalbėdamas apie E.Laucevičių, Klaipėdos miesto garbės pilietis, profesorius, kultūros veikėjas Vytautas Jakelaitis (1928–2015) ne vieną kartą pabrėžė, jog E.Laucevičius buvo "pats didžiausias Lietuvos patriotas".

Galima spėti, jog apie kitą šio kolekcininko gyvenimo pusę V.Jakelaitis tikrai nieko nežinojo.

Tai buvo naujiena ir kitam iškiliam kultūros darbuotojui R.Budriui, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui emeritui, 62 metus nuoširdžiai plušėjusiam Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.

"Pirmąkart girdžiu apie tai. Šito jo gyvenimo epizodo nežinojau. Jei yra dokumentai, gal tai ir tiesa. Daug kas dabar kai ką kaltina ryšiais su KGB, bet mes į Lietuvą visą M.Žilinsko kolekciją iš Vakarų Berlyno atvežėme tik su sovietų saugumiečių pagalba. Be jų nebūtume pajudinę nė piršto. Kito kelio nebuvo. Tai gal ir aš turėčiau vadintis kagėbistu? Manau, kad ir E.Laucevičius galėjo būti jų bendradarbis per prievartą", – svarstė R.Budrys.

Padovanojo ar pardavė?

E.Laucevičius gyveno Vilniuje tarp Žvėryno ir Šnipiškių, kur įsigijo namą, vėliau virtusį asmeniniu muziejumi.

Šeimos jis nesukūrė, gyveno vienišas, jam buitį padėdavo susitvarkyti samdyta moteris, kurią jis vadino šeimininke.

TV laidoje "Kultūros archyvai" V.Jakelaitis pasakojo savo paskutinį susitikimą su E.Laucevičiumi.

"Viską palieku Lietuvai, per daug neišblaškykite. Na, eik", – tokie esą buvę paskutinieji E.Laucevičiaus žodžiai V.Jakelaičiui.

Iš to buvo galima suprasti, kad savo meno dirbinių kolekciją jis dovanojo Lietuvos muziejams.

Tačiau viskas buvo ne visai taip.

"Porceliano kolekciją po E.Laucevičiaus mirties mes įsigijome iš jo sesers, kuri ją paveldėjo. Dalis tos kolekcijos pas mus buvo deponuota, bet kadangi depozito dokumentai buvo pas ją, mes kolekciją nusipirkome, nes ji buvo labai vertinga, ką ir kalbėti", – teigė R.Budrys.

R.Budrys pasidžiaugė, kad pavyko išsaugoti E.Laucevičiaus sukauptas vertybes po jo mirties, nes dar jam gyvam esant kai kurie senienų medžiotojai sukiojosi aplink jo šeimininkę, bandydami ją įkalbėti ką nors pusvelčiui parduoti.

R.Budrio teigimu, moteris tiems įkalbinėjimams nepasidavė.

Kai tik E.Laucevičius mirė, muziejininkai atsiuntė darbuotojus, kurie kruopščiai nufotografavo visus velionio name esančius kūrinius ir dar prie namo paprašė budėti milicininką.

Taip buvo išvengta turto plėšimo, kuris, kaip spėjama, kai kurių asmenų buvo realiai planuojamas.

Su nuodėmės šleifu

Tokie štai painūs kolekcininko E.Laucevičiaus gyvenimo niuansai, o jo palikimas – nemaža porceliano kolekcijos dalis – greitai bus eksponuojama Klaipėdoje.

Laikrodžių muziejaus tyrėja-rinkinio kuratorė Danutė Menkutė teigė, kad šia paroda lankytojams parodys, kad ne tik XVIII a. laikrodžiai, kurie buvo turtingųjų to meto žmonių prestižo reikalas, bet ir kiti jų buities atributai taip pat labai prabangūs ir gražūs.

"Šitas porcelianines grožybes mes atsivežėme iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Taip pat atsivežėme ir to meto baldus, ant kurių ir stovėdavo šie indai, skulptūrėlės ar laikrodžiai. Norėčiau atkreipti dėmesį į skulptūrėles, kurios yra labai trapios, labai subtilios. Tokiai vienai pagaminti prireikdavo itin daug darbo valandų. Juk viską gamindavo rankomis", – kalbėjo D.Menkutė.

Kadangi tada viską gamino ne serijomis, vieno gaminio gamyba užtrukdavo net kelis mėnesius.

Kiekviena smulkiausia porcelianinio gaminio detalė buvo gaminama atskirai.

Kiekvieno daikto gamybai buvo skiriamas didelis dėmesys, todėl ir jų kaina – įspūdinga.

"Mūsų žiniomis, viena vidutinio dydžio porcelianinė vaza galėjo kainuoti arklį ir keturis baudžiauninkus – stiprius darbingus vyrus. Anksčiau porcelianą net vadindavo baltuoju auksu, o vertė tuomet buvo labai didelė. Tačiau jis buvo labai madingas, tad Lietuvos ir Lenkijos didikai siekė įsigyti porceliano gaminių. Turėti tokių vazų, servizų ar laikrodžių buvo prestižo reikalas", – pasakojo Laikrodžių muziejaus vyr. muziejininkė Giedrūda Kazonienė.

Porcelianas savo vertės neprarado ligi šiol, ypač senieji dirbiniai, kurie ir dabar yra daugumos kolekcininkų akiratyje.

Porceliano dirbinių parodą lankytojams Klaipėdoje planuojama parengti iki rugpjūčio pradžios.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Morta

Morta portretas
kur kvepia pinigas, ten ir Jakelaitis rengia ekspedicijas

Ašara

Ašara portretas
paprasti zmones turtu neturi, jie paversti sistemos vergais

Joo

Joo portretas
Būtų įdomi to laikotarpio išsamesnė informacija apie generalinį Lanzbyyrgį
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių