Televizijos "Balticum" žurnalistė, buvusi žinių vadovė bei artimiausiu metu atgimsiančios laidos autorė Asta Dykovienė turbūt šito interviu nepatartų skaityti popso gerbėjams.

Panirdama į įvairius apmąstymus, Asta vis susizgribdavo, kad jos mintys šeštadieniui – pernelyg niūrios ar rimtos. Tačiau ką tik kalbėjusi apie žurnalistines vingrybes, ji greitai persiorientuoja ir į kabinetą užsukusiai kolegei pasiūlo skanios kavos receptą.

– Kaip jaučiatės žinias iškeitusi į autorinę laidą?

– Laida "Naujienos iš Vakarų" grįžta po pertraukos. Ją baigiau rengti prieš motinystės atostogas, kai laukiausi dukrytės. Per trejus metus viskas taip apsisuko, kad laida vėl grįžta.

Žiniose svarbiausia – faktas, pagrindimas, išvados. Reportažas daugiausia trunka porą minučių. Žodis – daug paprastesnis. Parašiusi tekstą pirmajai laidai buvau tokia laiminga. Pirmos laidos temos – smagios, aktualios. Viena jų – apie bankrotus. Prisiminkime didįjį "Jūros" bankrotą, kur dirbo keliolika tūkstančių darbuotojų, o bilijonais skaičiuotas turtas išnyko per metus.

– Startuojate nuo temos apie bankrotus. Žiūrovas gali nustebti: koks čia džiaugsmas...

– Džiaugsmas, kai dirbi blaiviai, švariai ir tam, kad nekartotume savo klaidų. Man kaip žurnalistei – tai labai įdomios temos. Jei anksčiau tik daliai elito buvo prieinamas ir išdraskomas tas didžiulis visų žmonių sukauptas turtas, tai dabar masei žmonių buvo leista pajusti turto skonį imant banko paskolas.

Toks jausmas, kad kažkas žiūrėjo ir šypsojosi: "Palaukite, pamatysite, kas bus". Mes net neturime duomenų, kas dabar darosi. Kiek žmonių žudosi, emigruoja, kiek išyra šeimų vien dėl to, kad kas mėnesį bankui reikia atiduoti po kelis tūkstančius litų.

Jei anksčiau mano laidos buvo analitinės, tai dabar – labiau publicistinės. Per beveik 13 mano darbo metų televizijoje susikaupė begalinis tinklas žmonių, kurie manimi pasitiki.

– Kodėl Asta Dykovienė dingo iš "Žinių"?

– Kiekvienas darbas turi pradžią ir pabaigą. Kai pajauti, kad kažkas ne taip, turi būti viskas. Tiesiog vyksta tam tikri pasikeitimai struktūroje, bet dirbu toje pačioje televizijoje, su tais pačiais žmonėmis.

Veidą formuoja mintys

– Kas jums yra žurnalistika?

– Matyti tai, ko kiti nemato. Kažkada labai seniai pasirinkau istoriją. Atrodo, niekam nereikalinga specialybė. Bet iš tikrųjų tai vyko įdomiu laikotarpiu. Išmokome dirbti su šaltiniais, knistis praeityje. Dabar šį darbo modelį pritaikau šiai dienai. Bet visų pirma žurnalistika man – padorumas.

– Užsiminėte, kad darbas suformavo ir tam tikrų sugebėjimų.

– Įdomu analizuoti žmones pagal veido bruožus. Turiu didžiulę praktiką. Pagal žmogaus vidines savybes, mintis susiformuoja jo veidas, mimika. Šykštumas, gruobuoniškumas, gudravimas atsispindi veide. Šito neįmanoma paslėpti. Kaip parodo praktika, mano įžvalgos pasiteisina.

Šeima – iškritusi iš konteksto

– Darbe – griežta, susikoncentravusi. O kokia esate namuose?

– Apie asmeninį gyvenimą pasakosiu lygiai tiek, kiek Andrius Mamontovas.

– O kas gyvena su Asta Dykoviene?

– Aidas Dykovas. Iš šono stebint, būtų linksmas mūsų šeimos vaizdas. Visiškas balaganas. Šunys, katės, vaikai, triukšmas. Kaimynai apačioje nieko nesako, bet jie turbūt supranta, kad virš jų gyvena daug žmonių, ir ne tik jų. Ką galėčiau jiems pasakyti? Kad niekas nenukris ant grindų, kad vaikas nerėkaus ar šuo nelos? O kaip aš jį užčiaupsiu?

– Apie jūsų šeimą teko girdėti kaip apie ryškius individualistus, kur net katinas pasižymi tokia savybe.

– Šeima tokia vieta, kur renkasi bendraminčiai. Katė – atskira istorija. Net nervas ima: ji visada išsireikalauja savo. Tik žuvys nei loja, nei kandžiojasi. Jos – tylus kampelis mūsų namuose.

Mūsų šeima – iškritusi iš konteksto. Su savo požiūriu, mąstymu ir domėjimusi. Kuo? Ko Ričardas Gavelis ieškojo visose savo knygose su savo liūdesiu, drastiškomis priemonėmis? Gyvenimo prasmės stengiuosi ieškoti mintyse, be jokių ekscesų. Skaitau rimtas, akademines knygas, tikėdamasi, kad gal ir rasiu, gal kas ir sužibės.

– Antrojo vaiko susilaukėte, kai sūnus jau buvo paauglys. Brandi motinystė buvo netikėta?

– Buvo šokas, bet smagus. Tačiau iš televizijos pasitraukiau vos porai mėnesių. Sūnaus susilaukėme, kai buvau trečiame kurse. Ant rankų, ant rankų, taip ir išlaviravome.

– Kaip auklėjate savo vaikusi?

– Niekaip. O kam juos auklėti ir sprausti į rėmą? Ribos, žinoma, tam tikros yra. Negali leisti daužyti su pagaliu per galvą. Tik tiek.

– Kaip šeimoje sprendžiate konfliktus?

– Patys išsisprendžia. Kai kartą išgirdau apie nekalbadienius, nelabai supratau, kaip taip gali būti. Tokiais atvejais tai ne šeima, o vaikų smėlio dėžė, kai kažkas nekalba, kažkas nedraugauja.

Pomėgis – džiaugsmo paieškos

– Kada randate laiko rimtoms knygoms? Taip ir įsivaizduoju jas sudėtas šalia lovos.

– Nieko panašaus, visas laikau sudėtas ant viršaus. Kitaip būtų išnešiotos ir ištaršytos. Knygas renkuosi kaip meditaciją, kaip minčių pasisėmimą reportažams. Paskaitai porą puslapių, ir ateina mintys. Man prie širdies profesionalumas.

Knygose ieškau pažinimo, atradimo džiaugsmo. Žmonės turi ieškoti gyvenimo džiaugsmo. To, dėl ko būtų verta gyventi. Kalbu apie tokį džiaugsmą, kaip viename iš R.Gavelio romanų, kur karininkas, svajojęs būti statybininkas, gavo dovanų konstruktorių. Jis užsitraukdavo žaliuzes, pasileisdavo muziką ir statydavo.

Mano draugė klajoja po pasaulį. Ji yra pasaulio pilietė. Bet kai susitinkame, paaiškėja, kad tai, ką ji atrado savo klajonėse, aš atradau gyvendama sėsliai. Viskas vis tiek ateina. Nesvarbu, kokia forma.

– O, be atradimo, kokių džiaugsmų dar išgyvenate?

– Kad diena gerai baigėsi, kad vaikai sveiki, kad turi kur pareiti, kad aplinkui žmonės, su kuriais nori būti.

Ko čia žmonės važiuoja

– Kas labiausiai krinta į akis Klaipėdos gatvėse?

– Vakar buvau Skuode. Ten švaru ir žalia. Kai prieš daugelį metų nuvykau į Barseloną, grįžusi pamačiau pilką, liūdną Klaipėdą. Kai sužaliuoja, lyg ir nieko. Bet pasižiūriu į istorinius atvirukus ir verkti norisi. Klaipėda buvo beveik kaip mažytė Ryga.

– Kaip istorikei neliūdna dėl tokių pokyčių?

– Dariau reportažą su buvusia tremtine. Ji pasakojo apie Sibirą kaip apie gražiausią laiką, nes tai buvo jų jaunystė. Taip ir su Klaipėda – tai yra mūsų miestas, mūsų laikas.