V. Čepo „Siena“: prie sienos, už sienos, per sieną

Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Tyto alba“ išleido klaipėdiečio politiko, psichologo, rašytojo Vytauto Čepo dokumentinį romaną „Siena“. Iki tol V.Čepas literatūrinėje padangėje buvo žinomas kaip aktyvus eseistas bei kelių romanų, tarp jų – ir erotinio romano „Vienišų moterų meilė“ autorius. Bet, ko gero, nė vienas iš jų nesulaukė tokio susidomėjimo, kaip naujausia rašytojo knyga, jau pristatyta uostamiestyje ir sostinėje, dalyvaujanti konkurse „Klaipėdos knyga 2019“ ir besiruošianti į Vilniaus knygų mugę.

Parašė dokumentinį romaną

Gruodį I.Simonaitytės bibliotekoje pristatant V.Čepo dokumentinį romaną „Siena“, be kitų nukrypimų, buvo paliestas klausimas: ar dera rašytojui užsiimti dokumentika, ar tai nėra žurnalistų duona? Klausimas logiškas, neminint to, kad retas žurnalistas nebando plunksnos kurdamas romaną, o tuo metu tiriamoji žurnalistika Lietuvoje, man regis, dar krykštauja vystykluose. Suprantu, kad žurnalistikos asai dantis praėdę ims prieštarauti ir grasinti teismais, kaip tai darė per minėtą pristatymą Gediminas Jacka, bet aš turiu savo nuomonę ir teisę ją reikšti. Žurnalistai bando tirti, eina į tą pusę, bet jiems arba neužtenka parako, arba informacijos, arba drąsos pasakyti visą tiesą. O dažniausiai, rinkdamiesi lengviausią kelią, nugraibo putas, pateikia kelias bulvarinės spalvos sensacijas ir viskas. O rašytojui kišti trigrašį į dokumentikos žanrą yra sveikintinas reikalas. Literatūros istorija pilna sėkmingų pavyzdžių. Užtenka paminėti Trumano Capote’s „Šaltu krauju“. Šis kūrinys paremtas tikrai vykusios bylos faktais. Du jauni vyrai išžudo visą turtingų fermerių Klaterių šeimą ir sulaukia už tai atpildo. Tačiau rašytojo tikslas – ne vien papasakoti šio šiurpaus nusikaltimo istoriją. Jo tikslas – ieškoti atsakymo į amžinąją žmonijos problemą: nusikaltimas ir bausmė.

V.Čepo tikslas kitoks: nepadaryti nusikaltimai ir pati griežčiausia bausmė. Tai bandymas atsakyti į daugybę klausimų, kaip antai: kokioje vietoje teisingumo smagračiai sustojo ir ėmė suktis į kitą pusę? Arba amžinas Temidės klausimas: Cui prodest – kam naudinga? Štai į šį svarbiausią klausimą, perskaitęs solidžios apimties (344 psl.) knygą, aiškaus atsakymo nerandi. Aiškus atsakymas būtų, jei sužinotum, jog tyrėjai stengėsi sukurpti bylas, bandydami išsukti kokį žinomą veikėją ar jo giminaitį. Deja, tokių faktų ir užuominų neaptinkame. Susidaro įspūdis, kad kurpdami bylas, slėpdami įkalčius, muilindami visiems akis, tyrėjai siekė tik vieno: kuo greičiau atsikratyti įgrisusiomis bylomis, pasodinti atsibodusius kaltininkus ir, pateikus teigiamą išaiškinamumo statistiką, pelnyti karjeros skrydį (beje, kone visi aprašomųjų bylų tyrėjai, geriau juos būtų vadinti machinatoriais, buvo paaukštinti tarnyboje). Kitaip sakant, knygos siužete vyšnios ant torto pritrūko, bet, sutikite, tai ne autoriaus kaltė. C’est la vie, vargu bau, ar V.Čepas turėjo teisę pagal bylos medžiagą kurti painų siužetą, išgalvoti nebūtus siužeto vingius, posūkius, ant kurių skaitytojus užneša, kitaip sakant, remiantis bylų medžiaga kurti fikciją, beletrizuoti sausus juridinius dalykus. Galop ir sumanymo tikslas buvo ne kurti sensacingą kūrinį, bet žmonių kalba perpasakoti tuos tūkstančius bylos puslapių, kuriuos, atrodo, tik vienas Egidijus Bičkauskas yra įveikęs.

Maitina viskas ir visi

Keli klausimai „Sienos“ autoriui:

– Ar sunkiai įveikei šią sieną?

– Vargau! Viską padariau per metus. Septynis mėnesius studijavau bylas, užsirašinėjau, braižiau schemas, ieškojau ryšių. Likusius penkis mėnesius rašiau. Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad tik rašydamas, braukydamas, išmesdamas ištisus skyrius, galų gale perpratau bylos esmę. Metai juodo darbo po 10–12 valandų per parą. Kaip veikia Lietuvos teisėsauga, kur jos bėdos, supratau, taigi sieną lyg ir įveikiau. Ar ją įveiks kiti, parodys ateitis.

– Kažkada esi minėjęs, kad įvairiomis istorijomis tave maitina draugai ir pažįstami, nes moki klausytis, kitaip sakant, pačiam kurti daug nereikia, o gal aš ne taip supratau, bet noriu paklausti: čia viską turėjai surašyta, tegul ir teisine kalba, tad pats smaginaisi kurdamas E.Bičkausko dialogus su kolegomis? Suprantu, jog tuo norėjai pagyvinti pasakojimą, bet man jie atrodo skystoki. Ką dar nuo savęs pridėjai, be dialogų?

– Maitina viskas ir visi. Savo knygose aprašau daugybę realių istorijų, kartais jas hipertrofuoju, apipinu visokiomis arabeskomis, kartais palieku tokias, kokios iš tiesų buvo. Pats mini T.Capote’ę, bet tokių atvejų literatūros istorijoje – daug. Prisiminkime, kad ir Prancūzijos pulkininko leitenanto Alfredo Dreyfuso bylą. Tuomet rašytojas Emile’is Zola, paskelbęs viešą laišką Prancūzijos prezidentui „Aš kaltinu“, ištraukė iš katorgos neteisingai apkaltintą kariškį. Tiesa, rašytojas buvo areštuotas, jam teko bėgti iš kalėjimo ir slapstytis Jungtinėje Karalystėje, bet teisingumas buvo pasiektas.

„Sienoje“ teisinės kalbos labai mažai, yra keliolika citatų, o ir jas stengiausi įkelti į tekstą natūraliai, lyg pasakojimo seką. Rašydamas turėjau keletą scenarijų, pasirinkau vieną – vieno teisiamojo advokatas (E.Bičkauskas), matydamas akivaizdžias teisingumo klaidas, pats pradeda tirti bylą ir atranda tokių dalykų, nuo kurių šiaušiasi plaukai. Suprantama, be dialogų, kuriuos rašyti buvo sunku, nes nepažinojau nė vieno žmogaus, su kuriais E.Bičkauskas diskutavo, išsiversti negalėjau. Teko aklai, kaip sakoma, „iš pilvo“ kurti portretus, kalbėjimo būdą, slengą ir visa kita. Tai buvo lyg klijai, sujungiantys siužetą į visumą. Tai tiek ir pridėjau nuo savęs.

Laukia ir tikisi reakcijos

– Ar pats tiki, kad sulig šios knygos pasirodymu siena grius?

– Turėtų! E.Bičkauskas asmeniškai, kaip Nepriklausomybės Akto signataras, Prezidento sudarytos grupės organizuotam nusikalstamumui tirti vadovas, nunešė knygas Prezidentui, generaliniam prokurorui ir premjerui. Laukiame reakcijos, gal patys perskaitys, gal padėjėjai referuos. Kokia nors reakcija turėtų būti. Pristatant knygą Vilniuje, sausakimšoje M.Mažvydo bibliotekos salėje buvo susirinkę esamo ir buvusių Seimų nariai, buvę generaliniai prokurorai, teisėjai, tyrėjai, teismo ekspertai, pirmosios ir kitų vyriausybių nariai, žurnalistai... Sakau, gal kas nors prieš artėjančius Seimo rinkimus pasibalnos teisingumo žirgą? Tada reikalai pajudėtų.

– Ar ateityje imtumeisi panašaus kūrinio?

– Vargiai. Labai alinantis darbas. Pasiūlymų yra. Skambina ir prašo parašyti knygą apie Garliavos istoriją, „visą teisybę apie Landsbergį“, žmonės atsiunčia dokumentus dėl iki šiol negrąžintos tėvų žemės. Bet juk apie visas bėdas neparašysi, o ir ką tai pakeistų. Ne aprašinėti reikia, o teisinę sistemą keisti. Tada ir rašyti nereikės.

– Jeigu kuris nors iš knygoje aprašytų veikėjų paduos tave į teismą, ar advokatu samdysi E.Bičkauską?

– Visko šiame pasaulyje gali būti. Kai paduos, tada ir žiūrėsime. Na, o jei tektų minti teismo slenkstį, advokatų atsirastų. Manau, ir visos šitos košės virėjas E.Bičkauskas neliktų nuošalyje.

– Šiuo metu nesi susisaistęs su jokia politine jėga. Jei kartais didžioji kovotoja prieš pedofilų klaną bei šalies teisėsaugą pasiūlytų stoti į „Drąsos kelią“, ar sutiktum?

– Ne! Partijos negali būti kuriamos atskirų įvykių pagrindu. Partija, visų pirma, tai ideologija, o atskirų problemų sprendimas, taip pat ir pedofilijos, yra partinių programų reikalas. Tai partijos, atėję į valdžią, turi įkinkyti teisėsaugą tokius reikalus tvarkyti. Deja!

Gana! Esu išmestas, o ne pats išėjęs iš trijų partijų būtent dėl to, kad visur stengiausi ir iš kitų reikalavau laikytis doktrinos, o ne, kaip liaudyje sakoma, „kabinėti žmonėms ant ausų makaronus“ apie pensijų ir atlyginimų didinimą, gatvių asfaltavimą ar kainų mažinimą.

– Dėkoju už atvirus ir išsamius atsakymus, linkiu kuo greičiau grįžti prie dailiosios literatūros, nes tavo ištikimi skaitytojai nekantriai laukia naujų romanų.


Šį penktadienį 17.30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J. Janonio g. 9) vyks Lietuvos rašytojų sąjungos nario V.Čepo dokumentinio romano „Siena“ pristatymas. Knygą pristatys teisininkė Nijolė Požarskienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Augutis kuris skaito knygas

Augutis kuris skaito knygas portretas
Šiandiena baigiau skaityti Sieną. Idomiai parašyta, gerai skaityti, bet man kažkodėl keista kodėl taip atsitiko,kažkasiš fantastikos

Adaktaras

Adaktaras portretas
Buvau nuvėjes, gaila, kad taisininkų nmažai buvo Jacka viršunė, visus padėjo į vietą Gaila čępo, atrodo geras byčas, o rašo visokius šųdus, bet man patiko ta prokurorė kuri sėdejo šalia cepo,liuks fruktas. Gal kas žino telefona?

Aš portretas
Įdomu ar Jacka ateis į pristatymą. Gal kas žino?
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių