Apie kates ir šunis

Dailininkas pripažino, kad jis pats yra didelis gyvūnų mylėtojas, todėl tema jam artima.

Pasak kūrėjo, mes visi, gyvi sutvėrimai, šioje planetoje esame lygiateisiai ir nėra jokių "jaunesniųjų brolių", kaip žmonės mėgsta vadinti gyvūnus.

Šią mintį dailininkas perteikė naujoje savo paveikslų serijoje.

"Kaip tik buvau baigęs vieną savo darbų ciklą, namuose atsirado nauja katytė, žiūrėjau į ją ir pagalvojau, o gal visai verta man, kaip dailininkui, įsijausti į gyvūno vaidmenį. Tada sudariau visų mano pažįstamų kačių ir šunų, kuriuos sutikau per gyvenimą, sąrašą. Apie kiekvieną prisiminiau arba sugalvojau po trumpą istoriją ir pradėjau piešti. Taip įsitraukiau į šį darbą, kad pusę metų nieko neveikiau, tik piešiau kates ir šunis", – šypsojosi V. Bogatyriovas.

Kai įjungi fantaziją, nesunku išgirsti kaimynų katę, besiskundžiančią, kad jau šešerius metus ji priversta dėvėti tuos pačius kailinius.

Fantazija neturi ribų

Dailininko teigimu, augintinių, gyvenančių su mumis ir šalia mūsų, pojūčiai neretai būna kur kas subtilesni nei žmonių.

Pasak V. Bogatyriovo, kai jis pabandė įsijausti į gyvūnų būtį, mintyse iškart išplaukė įvairios įdomios istorijos.

Tad paveiksluose klaipėdietis ir norėjo ne šiaip sau katę ar šunį nupiešti, o perduoti tai, ką žmogiško juose pajuto.

"Todėl mano piešiniuose gyvūnai aprengti žmonių rūbais. Kai įjungi fantaziją, nesunku išgirsti kaimynų katę, besiskundžiančią, kad jau šešerius metus ji priversta dėvėti tuos pačius kailinius. Jokia moteris nepakęstų rengtis tais pačiais rūbais šešerius metus iš eilės. Ir nupiešiau katytei naujus apdarus", – šmaikštavo kūrėjas.

Daugiau nei dailininkas

Vladimiro kūryba senokai besidominti klaipėdietė Tamara Lochankina, specialiosios mokyklos "Svetliačiok" steigėja ir buvusi ilgametė jo vadovė, įsitikinusi, kad V. Bogatyriovas – ypatingas dailininkas.

"Kai pamačiau jo naują žaismingą seriją "Katašuniai", buvau tiesiog sužavėta. Šiuose darbuose regiu tame dideliame žmoguje slypintį mažytį berniūkštį, turintį nuostabią vaizduotę. Prie tų žaismingų jo paveikslėlių tiesiog limpa tokie pat linksmi eilėraščiai ar posmai, sukeliantys šypseną", – kalbėjo klaipėdietė, pakvietusi dailininką surengti parodą mokykloje "Svetliačiok".

T. Lochankina neabejoja, kad vaikams ir paroda, ir susitikimas su dailininku, ir bandymas nuspalvinti kūrėjo paruoštus eskizus buvo stiprus gerų emocijų užtaisas.

"Paties dailininko povyza – įspūdinga. Vaikams jis priminė Kalėdų Senelį, jie netgi patikrino, ar jo žila barzda tikra. Vaikai noriai su juo bendravo, o ir pats Vladimiras moka būti su vaikais. Jis tarsi koks aktorius-animatorius. Jis mokė vaikus sveikintis ir bendrauti, kaip bendrauja mūsų mažieji augintiniai – katės ir šunys. Ir kai tai darė suaugęs žmogus, vaikams buvo netikėta ir jų reakcija buvo stulbinanti. Taigi simpatija buvo abipusė. O dar paroda, kuri įkvėpė ir pačius vaikus kurti, ko verta", – džiaugėsi T. Lochankina.