Uostamiesčio Parodų rūmuose – meno instaliacijų ir tapybos parodos

  • Teksto dydis:

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose šį penktadienį 16 val. lankytojams duris atvers trys naujos parodos: Živilės Minkutės instaliacijų paroda „Nertis iš kailio“, Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Maskaradas“ ir Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Ir visa tai žolė apgaubs“. Jas bus galima apžiūrėti iki birželio 6-osios.

Ž.Minkutės „Nertis iš kailio“

Pagrindinis Ž.Minkutės instaliacijų parodos „Nertis iš kailio“ naratyvas – kūnas ir susidūrimas su savo kūniškumu. Kūnas pateikiamas kasdienai neįprastu kampu – odos fragmentų atspaudais. Instaliacijoje Ž.Minkutė kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių.

Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, tiksliau – prie vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame. Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus išskirtinio link (nuo tiesiog kūno iki mano kūno). Ž.Minkutė apverčia šią ašį – pasitelkdama kūną kaip grafikos klišę, kuria iš pirmo žvilgsnio abstrakčias, tačiau atpažįstamų formų, odos faktūrų pilnas monotipijas, o skeneriu užfiksuotus kūno vaizdus jungia į trijų minučių trukmės audiovizualinius kūrinius. Minimalistinis, pulsuojantis vaizdas priartina žiūrovus prie rituališko, performatyvaus proceso, kuris byloja apie realų prisispaudimą visu kūno plotu ir suvokimą, kad čia tu ir kad taip ir bus.

Bando nutrinti medijų ribas

„Nertis iš kailio“ yra ne tik apie kūniškas patirtis, bet ir apie bandymą nutrinti medijų ribas, naujai prakalbinti grafiką ir ją kvestionuoti pasitelkiant skaitmenines fiksavimo priemones. Kartu ekspozicija skatina apmąstyti vyraujančius idealaus kūno, grožio kulto stereotipus.

„Kūno tema visais laikais yra aktuali, apimanti įvairius kontekstus. Kūno skirtumai tampa atskirties bruožu, pavyzdžiui, iš to kyla tokios socialinės problemos kaip rasizmas ar seksizmas. Idealus kūnas virto grožio simboliu, kuris gali būti išreikštas tiek per sveiką gyvenseną, tiek per grožio kultą, pasitelkiant plastinę chirurgiją. Manau, rastume dar ne vieną temą, kuri socialinėje plotmėje perteikiama per fizinio kūno prizmę. Vis dėlto mane domina visas temas sujungiantis asmenybės laisvės motyvas, kuris ir paskatino sukurti šias instaliacijas“, – teigė parodos autorė.

Ž.Minkutė (gim. 1990 m.) – jaunosios kartos menininkė. 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos studijas, 2012–2013 m. studijavo École Supérieure d'Art de Lorraine Meco mieste Prancūzijoje. Nuo 2012 m. dalyvauja parodose, tarptautiniuose projektuose ir rezidencijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Kinijoje, Rusijoje, Indijoje, Belgijoje, yra surengusi šešias personalines parodas.

J.Kyzikaitės „Maskaradas“

J.Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą – nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje palietė karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo metu, priklausomai nuo to, esi gyvūnas ar medžiotojas.

Savo paveiksluose J.Kyzikaitė ne tik vaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą savaip, ji meistriškai įtraukia žiūrovus, kurie tampa lygiaverčiais žaidėjais, kurie vadovaujasi intuicija ir kuria žaidimo taisykles.

Tapytoja kvietė žaisti jau ne kartą: 2014 m. parodoje „Ma(e)no žaidimai“ siūlė žiūrovams du paveikslų „skaitymo“ būdus, 2016 m. parodos „Kauliukų tapyba“ kūrinius kūrė mesdama kauliukus, kurie darė įtaką paveikslų siužetams, 2018 m. parodoje Trakų Vokės dvare pakvietė į nesibaigiančią pasakišką puotą, kurioje ji – princesė, pagrindinė šventės-parodos kaltininkė ir medžiotoja, pratęsusi kūrinį „Karališka medžioklė“, lanku šaudydama dažais į jame pavaizduotas papūgas.

Dabar J.Kyzikaitė kviečia į „Maskaradą“, kurio dalyviai – parodos lankytojai, kaip pridera maskaradui, bus su kaukėmis. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, J.Kyzikaitė ir vėl pasitelkė ironiją, įprasmino vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matyti miško, naminiai ir egzotiniai gyvūnai, taip pat žmonės ir įvairios jų kaukės – džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš parodos lankytojų. Paradoksas, lankytojai dėvės kaukes, kad apsisaugotų nuo viruso. Vis dėlto šioje parodoje menininkės tikslas – nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą.

„Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (dėl kaukės ar saviizoliacijos) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka, – teigė tapytoja. – Nagrinėdama dabartį, bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet ir kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekada svarbus vietos ir laiko santykis.“

Tarsi barokiniai gobelenai

Menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, analizuodama J.Kyzikaitės kūrybą, akcentavo menininkės pasirenkamų temų aktualumą: „J.Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai ar ji pati. Tačiau paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Nutapytas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai – tarsi prabangūs barokiniai gobelenai. J.Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su niekuo, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Jai būdinga dideli formatai, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė kuria ciklais. Analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodo, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau, grįžus dešimtmetį atgal, matyti, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui. Jos kūriniuose analizuota emigracija, prievarta, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčia paveikslus butaforiniu, t. y. netikru pasauliu. Paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiųjų patirties. Pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visai kitaip nei suaugęs.“

J.Kyzikaitė (gim. 1980 m.) meno scenoje aktyviai reiškiasi nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ J.Kyzikaitė laimėjo pirmąją vietą, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų J.Kyzikaitės kūrybai atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. J.Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcininkai.

Parodą rengia VšĮ Vilniaus rotušė, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

D.Trumpio instaliacijos

D.Trumpio instaliacijų parodos „Ir visa tai žolė apgaubs“ visuma susideda iš visai skirtingų istorijų, laikmečių bei geografinių vietovių, kurios tam tikru momentu susijungia į vieną jauseną, vaizdinį, mintį.

Autoriaus vaikystės prisiminimai iš pionierių stovyklos susipina su patirtimi šlaistantis po militarizuotos Sirijos miestus ir kaimus. Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie vaikystėje versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinamai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais kvapais ir mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas. Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles ir pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties ir džiugesio jausmai. Visa tai jungia šių istorijų nematomas gijas į dramatiškus mazgus. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Viskas virto griuvėsiais su sava liūdna estetika, prisiminimais ir... nuojauta – artėjančių įvykių nuojauta. Švelnus ir artimas žmogiškasis siaubas. Tai tarytum praeities įvykių pasikartojimo nuojauta ir ateinančios realybės pajauta. Užlieja ramybė suvokus, kad ir vėl visa tai žolė apgaubs.

D.Trumpis (gim. 1971 m.) studijavo tapybą Šiaulių universitete ir Helsinkio dailės ir dizaino universitete TAIK, įgijo dailės magistro laipsnį. Yra surengęs beveik tris dešimtis personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Indijoje, Maroke, Prancūzijoje, Kazachstane, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dalyvavo daugiau nei 30 jungtinių parodų ir tarptautinių projektų Lietuvoje, Indijoje, Latvijoje, Maroke, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje, Estijoje, Kazachstane, Suomijoje ir kitur. Menininkui du kartus buvo skirta Šiaulių miesto meno ir kultūros premija, triskart – individuali valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams. 2012 m. Šiuolaikinio meno centro parodoje „Tapyba Lietuvoje“ jis įvertintas specialiu apdovanojimu „Už kitokį žvilgsnį“. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Šiauliuose.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Esant karantino ribojimams, lankytojams būtina laikytis tam tikrų reikalavimų: bilietus įsigyti internetu tiketa.lt arba Parodų rūmų kasoje atsiskaitant banko kortele. Vyresniems nei šešerių metų asmenims privaloma dėvėti burną ir nosį dengiančias apsaugos priemones bei dezinfekuoti rankas. Ekspozicinėse salėse būtina laikytis dvejų metrų atstumo. Lankytojai įleidžiami ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis (šis ribojimas netaikomas šeimoms).

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių