Teatro personažai pagal fotografą A. Ostrianicą

Klaipėdos dramos teatro antro aukšto fojė nuo rugpjūčio 18-osios žiūrovai gali apžiūrėti fotografo Artūro Ostrianicos aktorių portretų parodą „Personažai“. Tai klaipėdiečio dovana teatrui ir puiki jo naujojo – 84-ojo sezono įžanga. Į sezono atidarymo renginį Klaipėdos dramos teatras publiką pakvies rugsėjo 5-ąją. Vien iki Naujųjų metų publikos laukia net keturios premjeros.

Apie kitokius vaikus

Tai nebe pirmas A.Ostrianicos fotografijų projektas, eksponuojamas Klaipėdos dramos teatre. Čia 2018 m. rudenį viešėjo jo paroda „Ypatingieji kitokie“: autizmo sutrikimą turinčių vaikų portretai, daryti fotografijos studijoje.

– Artūrai, papasakokite apie projektą su vaikais autistais „Ypatingieji kitokie“.

– Dabar projektas keliauja po Lietuvą ir vieši Vilniuje, psichiatrijos ligoninėje. Jau eksponuotas Karoliniškių poliklinikoje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tikimės pranciškono brolio Benedikto pagalbos, kad galėtume jį parodyti pas pranciškonus Klaipėdoje.

Projektas gimė iš noro supažindinti visuomenę su kitokiais vaikais – autistais. Pažįstama šeima augina tokį vaiką, tad matėme problemas, su kuriomis jie susiduria. Kadangi autizmo sindromą turintys vaikai baugštūs, jiems nesinori eiti į visuomenę, manėme, kad dalyvaus tik keli. Tačiau autizmo draugijos buvo aktyvios, dalyvavo ir moraliai palaikė. Užtrukome beveik penkis mėnesius, kol viską suderinome su mamomis. Domėjomės, kas vaikams patinka, ką jie labiausiai mėgsta veikti. Pavyzdžiui, vienas domisi laikrodžiais, o vyresnis – sodininkyste, augalais. Vaikai atsinešė po mėgstamą atributą, dirbome bendraudami, ramioje aplinkoje. Aš neskirstau žmonių į „tinkamus“ ir „netinkamus“ fotografuoti. Net nekilo mintis, kad nepavyks. Nors ypatingų vaikų fotografavimas kitoks – jie judresni, užsidarę savo pasaulyje, reikėjo įdėti daug pastangų.

Malonu, kad Klaipėdos dramos teatras susidomėjo projektu. Artėjo „Metų klaipėdiečio“ rinkimai, vieno vaiko autisto mama pasiūlė parodą pristatyti 2018 m. lapkritį tame renginyje teatre. Nors iš pradžių neplanavome to daryti Klaipėdoje – galvojome apie Vilnių, tad organizavimą pagreitinome. Pasisekė, malonu, kad tų vaikų tėveliai buvo atvykę į parodą, išgirdau gerų žodžių, tai dažnai svarbiau nei pinigai. Vėliau paroda Autizmo dienai iškeliavo į Vilnių ir ten sėkmingai eksponuojama.

Siekė pagauti emociją

– Papasakokite apie Klaipėdos dramos teatro aktorių portretų parodą: antrojo aukšto fojė eksponuojamas 31 aktoriaus portretas.

– Mano darytus vaikų portretus pastebėjo teatre. Jo muziejininkė ir parodų organizatorė Asta Šleinienė pasiūlė parodyti aktorius, jų emocijas iš spektaklių. Astos idėja buvo šalia portretų pateikti aktorių mintis, kas jiems yra teatras. Turėjau tikslą iš daugybės nuotraukų išrinkti tą vienintelę, kur geriausiai atsiskleidžia aktoriaus pasirinkto personažo emocija.

– Kaip atsirinkote ir dirbote?

– Nufotografuoti portretą gali būti ir paprastas dalykas – fotostudijoje, tarkime, dokumentui. Tada siekiama gauti atvaizdo informaciją. Tačiau tokių aktorių atvaizdų visi gali rasti „Google“. Mes siekėme ne atvaizdo informacijos, o drauge pagauti personažo emociją. Būtų įdomu sužinoti žiūrovų įspūdžius – prie portretų yra atsiliepimų knyga, kviečiu visus norinčius juos komentuoti.

Tikėjomės, kad sutiks dirbti maždaug 15 aktorių, o parodoje yra per 30. Kai pradėjau fotografuoti vienus, kiti pamatė rezultatus, atsirado daugiau norinčiųjų. Su visais aktoriais buvo labai malonu bendrauti, darbas vyko sklandžiai. Aktoriai pasirinko po vieną ar du mėgstamus spektaklių personažus. Dirbdami kai kurie norėjo pasižiūrėti, kaip nuotraukos atrodo kameroje, įsitikinti, ar ten „viskas gerai“, tad atsižvelgiau į tai.

– Ar aktorių fotografavimas kitoks negu ne scenos žmonių?

– Man buvo labai įdomu, nes paprastam žmogui fotografas turi sakyti, kaip atsistoti, ranką pridėti, gal rodyti kokią nors mimiką, gal nusijuokti. O aktoriai tuoj pat viską supranta. Dauguma fotografuodamiesi sakė savo personažų tekstus iš spektaklių, ir aš gaudžiau būtent tą akimirką, emociją. Pavyzdžiui, aktorius Igoris Reklaitis rodė personažo Benito Mussolinio (iš aut. G.Grajausko ir rež. J.Vaitkaus spektaklio „Kas prieš mus“) gestus. Vyrai buvo ypatingai aktyvūs, moterys neatsiliko. Norėjosi parodyti ne tik aktorių emocijas, bet ir nuotaiką. Buvo matyti, kaip jie įsijaučia į spektaklį, kaip ruošiasi. Kol jie sakė tekstą, aš sukausi ir ieškojau, kokiu kampu geriau, dramatiškiau atrodo. Buvo labai įdomu. Ir jie visi buvo nuostabūs. Dirbant kilo daug gerų emocijų, žinoma, buvo ir nuovargio, ir jaudulio. Tačiau esu patenkintas, kaip darbas vyko, manau, žiūrovams patiks.

Norėtų projektą tęsti

– Ar pats mėgstate teatrą?

– Kurį laiką kinas man buvo užgožęs teatrą, bet dabar pasidarė įdomu. Ypač po šio projekto su žmona ėmėme lankytis teatre. Kai jau pažįstu personažus, be galo įdomu matyti juos scenoje ir paskaityti apie juos. Štai dabar jau turiu bilietus į spektaklį „Tėvas“.

– Šalia portretų yra ir aktorių mintys apie teatrą. Tai padeda parodai?

– Astos idėja buvo nuostabi – paklausti, kas jiems yra teatras. Ir mano tikslas – pačiam pajusti personažą, kitaip nebūtų rezultato. Jei pats fotografas nepajunta fotografuojamo žmogaus, personažo, negali jo parodyti ir nuotraukoje. Kiekvieno aktoriaus nuotraukų buvo padaryta po 300–400, reikėjo atrinkti tą vienintelę. Nepajautus emocijos, nesusigyvenus – to padaryti neįmanoma. Dabar parodoje yra po vieną kiekvieno personažo fotografiją.

– Ar ketinate pratęsti projektą teatre? Gal radote čia kitų įdomių sričių?

– Tikiuosi, šia paroda projektas nesibaigs – juk statomi nauji spektakliai, aktoriai kurs naujus vaidmenis. Galbūt pamatę, kad projektas įsibėgėjęs, norės prisijungti ir kiti aktoriai. Dar turiu sumanymą, viziją – projektą apie baleto šokėjus. Norėčiau išplėsti ir jau eksponuojamą parodą.

– Kokie jūsų įspūdžiai iš teatro užkulisių?

– Kai pirmąkart atėjau į teatrą – anksčiau nesu buvęs užkulisiuose – pamačiau erdves už scenos, dekoracijas, pasiruošimą spektakliui, apšvietėjų pultą... Viskas nauja, kaip vaikui atėjus į žaidimų kambarį. Atsinaujinusio teatro išorė graži, įspūdingi vestibiuliai ir salės, jų įranga. Daugybė šviesų, daug žmonių montuoja. Viską pamačiau „iš vidaus“. Buvo įdomu stebėti grimuotojų darbą – kiek trunka paruošti aktorius. O jie kaprizingi, todėl grimuotojos patiria ne mažiau streso nei fotografas. Man norėtųsi pratęsti darbą teatre. Paroda neseniai atidaryta, rūpi sužinoti ir žiūrovų reakciją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių