Parodą sudaro dvi dalys – vienoje salėje Irmina eksponuoja savo diplominį darbą, 2011 m. sukurtą keturių dalių ciklą „Teesie šventas, mama, tavo vardas“, o kitoje – 2021 m. nutapytas drobes, vaiskiai mėlynais ir žaliais tonais džiuginančias bespalvės žiemos išvargintas akis. Jos kūrinių paroda – puota klasikinės tapybos gerbėjams ir puiki proga pasišnekučiuoti su tapytoja.

Artumos šviesa

– Irmina, jūsų tapybos ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ – kas tai? Šeimos saga ar odė giminės moterims? Papasakokite apie šį kūrinį.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę.

– Jis turėjo atsirasti. Galvoju, kad mano vėlyvosios studijos buvo skirtos būtent tam diplominiam darbui sukurti. Ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ yra mano, mano mamos, mano giminės moterų palaiminimas, reikšminga sveikimo proceso dalis. Per parodos atidarymą pusseserė man įteikė laišką, kuris yra absoliuti mistika. Vernisažo išvakarėse pusseserė susapnavo sapną: mano babytė Stanislava buvo atėjusi į mano parodą, vaikščiojo tarp mano paveikslų ir stebėjosi, kad tokios gražios mano ištapytos gėlės, tokios gražios „portigrapijos“, kur išpaišyta visa giminė, o centre ji pati su papuniu. Stebėjosi, kaip aš taip moku, sakė, ir pati kažkada paišiusi visokius kvietkus, kad būtų gražu. Viską, ką babytė sapne kalbėjo, pusseserė užrašė ir įteikė man kaip laišką iš anapus. Tas tekstas parašytas žemaičių skuodiškių tarme – taip, kaip kalbėjo babytė. Paskutiniai laiško žodžiai „Irmele, a to kartas pajunti, ka aš laimėno tava gyvenėmą iš dongaus“ man yra kaip patvirtinimas, kad viską padariau teisingai.

Giminė, šeima ir artimieji be prigimtinių bendrų savybių, fizinių panašumų, vienas kito širdyje palieka dalelę savęs ir iš pirmo žvilgsnio gal net nematomą vidinę artumos šviesą.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę. Mūsų giminėje tai įprasta – visi esame apdovanoti gera klausa ir gražiais balsais.

Visa tai ir yra įkūnyta tuose keturiuose mano paveiksluose.

Tapydama šį ciklą, į kiekvieną paveikslo personažą tiek esu įsižiūrėjusi, tiek akimis kiekvieną nuglosčiusi ir ištyrinėjusi. Būdavo ir neviltis, rankos svyra, ir vėl džiaugsmas, kai pavyksta. Žodžiu – prisimeditavau su jais. Kadangi buvau netradicinė diplomantė, brandaus amžiaus, apie mano diplominį darbą rašė spauda. Mama iki šiol saugo tą laikraštį su straipsniu ir mūsų, mano ir mamos, nuotrauka.

Tvarkinga eiga

Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Net neabejoju, kad polinkis į menus atėjo iš ten.

– Kol man suėjo aštuoneri, gyvenome Telšiuose, prie ežero. Netoli tuomečio dailės technikumo ir kraštotyros muziejaus. Mano gatvė taip ir vadinosi – Muziejaus. Gyvenome name, kuriame kažkada buvo miesto pirtis, paskui policija su tardymo izoliatoriumi, apie kurį sužinojau jau daug vėliau iš jau Klaipėdoje sutikto labai puikaus žmogaus, kuris, būdamas dar vaikas, laikinai, kol remontavo jų namą, gyveno tame name po mumis. Ir jo tėvui buvo ne kas, nes buvo tardomas ir mušamas būtent ten. Namas su tokia spalvinga istorija niekaip negalėjo būti ramus užutekis, nors strategiškai puikioje vietoje. O namo gyventojai papildė jo savastį savo toli gražu ne pastelinėmis spalvomis.

Gyvenimas tekėjo tikrai nenuobodžia vaga. Kiemo vaikai buvo už mane vyresni, kurį laiką dar tikdavau kiemo žaidimams, paskui amžiaus tarpinis pasikeitė mano nenaudai, ir berniukams pasidarė įdomesni kitokie užsiėmimai, pavyzdžiui, išbandyti balandžio ištvermę, pririšus jo kojas prie ilgos virvės. Išliko įspūdis, greičiau jausmas, labai nuvargusio paukščio, kuris laikėsi iš paskutiniųjų.

Vienišumas nėra geras mažo vaiko palydovas. Vietoj išsidūkimo su bendraamžiais man teko visą jausmų perteklių nešiotis su savimi. Bet šalia yra ežeras, kurio pakrantėje vieną vasaros vakarą pamačiau vyrą, tapantį aliejiniais dažais. Savo išpūstas iš nuostabos akis matau iki šiol (pridėčiau tris šypsenas). Vėliau netoliese esančiame kraštotyros muziejuje mano dėmesį patraukė nedidelis tapytas moters portretas. Matau jį kaip gyvą iki šiol. Jis nebuvo vertingas kaip meno kūrinys, bet aš supratau, kad tai tapybos darbas. Man tada buvo maždaug ketveri ar penkeri.

Bilietas į muziejų kainavo penkias kapeikas, ir mūsų nepritekliai tuo metu nebuvo didelė kliūtis ten kartais užsukti. O ir šliaužioti, velkant koją už kojos, buvo galima ir neužeinant į vidų. Pro durų stiklą puikiausiai buvo matyti metalinė liūto skulptūra, šalia stovėjo patranka mediniu korpusu, ant jos buvo galima palaipioti.

Dailės technikumo teritorijoje buvo gausybė mokinių padarytų akmens skulptūrų. Nieko ypatingo, bet akiai yra kur užkliūti ir buvo peno fantazijai apie kažkokį kitokį pasaulį, su kitokiais žmonėmis.

Tokie buvo mano vaikystės klajonių plotai. O kur dar nemaža ežero pakrantė ir dėmesio verta bažnyčia, net dvi. Būdavo, kad manęs pasigesdavo, bet ne visada. Mama dirbo, tėtis prižiūrėjo dvynius, visi turėjo savų rūpesčių.

Kai pradėjau lankyti mokyklą, situacija nė kiek nepagerėjo, atvirkščiai, įkritau į kažkokį vargą. Susidūriau su perdėtu dėmesiu, kuris mane užgriūdavo jau beeinančią į mokyklą. Vos išėjusią į gatvę mane tuoj pat stumtelėdavo, patampydavo už rūbų, pradėjusią bėgti imdavo vytis. Įsiveldavau į nesibaigiančias gaudynes. Ypač per pertraukas.

Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Siaubingai nuvargdavau. Bet mama gavo geriau apmokamą darbą kaime, ir mes išsikraustėme. Įkritau į kaimo vaikų globą kaip į pūkinius patalus. Vaikai buvo geri ir nuoširdūs. Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Kažkoks kosmosas

– Ir studijos Telšių taikomosios dailės technikume (dabar VDA Telšių fakultetas), matyt, buvo nulemtos? O paskui, po ilgos pertraukos, studijavote tapybą Klaipėdos universitete. Kas pastūmėjo, palaikė, skatino? Juk reikia drąsos ateiti ir pareikšti: štai aš, tapytoja, priimkite mane.

– Studijos technikume nulemtos? Galima ir taip sakyti. Nors dėl jų reikėjo mesti smuiką. Dailė atrodė žemiškesnė profesija. O paskui, kai šviesaus atminimo tapytojas Linas Julijonas Jankus Klaipėdos universitete įkūrė Dailės katedrą, aš nedvejodama ten nuėjau. Tuo metu dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre siuvyklos vedėja ir studijos man atrodė kažkoks kosmosas. Iki šiol nesuprantu, kaip sugebėjau baigti. Drąsos pareikšti apie save kaip tapytoją man suteikė suvokimas, kad nebūsi visiems gražus. Jei tau patinka tai, ką darai, tai būtinai atsiranda žmogus, kuris pajaučia tavo emociją ir priima tavo kūrinį. Viskas labai paprasta.

– Esate puikiai įvaldžiusi portreto žanrą. Labiausiai stebina vaikų portretai. Bepigu tapyti pagyvenusį žmogų, jo veide įrašytos patirtys, gyventi metai, o vaiko veide to nėra. Jūs kažkokiu stebuklingu būdu vaikų veiduose įžvelgiate esmę, besiformuojančią asmenybę, su charakteriu, išskirtinumu. Kaip tai pavyksta?

– Baigusi studijas nutapiau kelis paveikslus su vaikais. Būtų miela surinkti juos į vieną vietą ir pasidžiaugti. Jokios paslapties čia nėra – kai užmezgi ryšį su vaiku, iš paveikslo į tave teka ta besąlyginė meilė, kurią jis spinduliuoja. Ir viskas vyksta natūraliai. Man pačiai gera prisiminti tą procesą.

Norėjau tapyti vaikus. Surengti parodą iš paveikslų, kuriuose būtų suaugusių žmonių vaikystės portretai. Dar nežinau, kas bus, o kita paroda jau greitai (vasarą I. Viningienės paroda numatyta Giruliuose). Tapyboje su kiekvienu kūriniu, su kiekvienu ciklu viskas prasideda iš naujo. Virgis (tapytojas Virginijus Viningas) sakė, kad jis patiria tą patį. Man jo nuomonė labai svarbi. Bet jo įdirbis didesnis, tai ir „gadinimo“ periodai daug trumpesni.

Naujas slenkstis

– Jūsų tapyboje yra buvęs bijūnų periodas, beje, lemtingas, žymintis kūrybinės sėkmės pradžią. Papasakokite apie jį.

– Mano gyvenime yra buvęs labai ilgas laikotarpis be tapymo. Poetė Dalia Bielskytė, viena iš labai svarbių moterų mano kūrybiniame kelyje, nutraukė šį periodą. Vakarojome su moterimis po vieno parodos atidarymo, nepamenu, kuriai šovė mintis, kad reikia namie turėti paveikslą su bijūnais – moteriškai sėkmei. Kur tokių gauti? Aš pasakau, kad galiu nutapyti tų bijūnų, jei reikia. Į mano pažadą greitai sureagavo Dalia ir pasiūlė dalyvauti jos kuruojamoje parodoje „Moterys moterims“. Tai ir buvo labai simboliškas mano pirmasis išėjimas į viešumą. Labai stipriai jutau tą virsmą, naują slenkstį mano gyvenime. Į savo parodos atidarymą važiavau kaip į gimdymą. Išgyvenau daugybę prieštaringų emocijų. Man svarbi buvo mano vyro reakcija, jo vertinimas. Jis gerai įvertino mano darbus, ir man palengvėjo. Projektas „Moteris – moterims“ puikiai atliko savo misiją – atnešė man sėkmę.

– Ne kartą girdėta frazė: „Moteris išlaisvėja tada, kai užauga vaikai“. Kada išlaisvėjote jūs?

Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai.

– Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai. Man šis gijimo periodas truko ilgai, bet geriau vėliau nei niekada. Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu. Jis visada buvo gražus, bet baimės akys buvo plačios, ir aš mačiau iškreiptą tikrovės vaizdą. Laimė, visada jaučiau angelų sargų globą. Kartais atrodydavo, kad mane kažkas už pakarpos pervilkdavo per išbandymus.

– Pasikalbėkime apie mėlynąjį periodą jūsų tapyboje. Kaip atsitinka, kad imate ir įsijaučiate į kokią nors vieną spalvą? Štai naujausiuose darbuose – labai daug mėlynos.

– Šią vasarą, kai vėl pradėjau tapyti, labai norėjau žalios ir mėlynos derinio. Peizažai tam puikiai tiko. Paskui mane tiesiog užvaldė mėlyna. Pamaniau, kad mėlyna – tai pradžios spalva, nes ir Virgio kūryboje buvo toks periodas, kai jis pradėjo vaduotis iš tamsių spalvų. Mėlyną spalvą į mano tapybą prikvietė ir „Mėlynoji vakarienė“ – graži šventė, kurioje esu dalyvavusi. Kaip nuostabu, kai spalva sukuria atmosferą, skirtą džiaugtis ir švęsti. Turėjau nuotraukų iš tos šventės, beliko tik pasinerti į tą būseną ir tapyti.

Sutampa skoniai

– Negaliu nepaklausti, ar lengva gyventi su talentingu tapytoju? Kokia jūsų šeimos istorijos pradžia?

– Kai mudu su Virgiu susipažinome, jis buvo baigęs pirmą kursą Vilniaus dailės institute, o aš tuo metu jau buvau baigusi mokslus Telšių dailės technikume, gyvenau ir dirbau Klaipėdoje. Virgis toliau studijavo apsunkintu režimu – jau turėdamas šeimą. Po antro kurso aš atvažiavau į bendrabutį Vilniuje jau su Adomu. Prieš Virgio diplominio darbo gynimą gimė Jurgis. Kai baigė institutą, keturiese atvažiavome į Klaipėdą, ir čia gimė Mykolas. Apie mano kūrybą nebuvo kada galvoti.

– Kaip jūsų vyras vertina jūsų kūrybą? Ar atsižvelgiate į jo nuomonę? Ar leidžiate sau kritikuoti jo kūrybą?

– Virgis mano darbus vertina gerai. Kitaip nebūtų parodos, nes blogų darbų jis tiesiog neleistų kabinti. Su kritika būna visaip. Jo kritika kartais smogia kaip sunkioji artilerija. Suprantu, kad darbas su mokiniais nelengvas, ir po sunkios darbo dienos jam ne visada sekasi surasti tinkamų žodžių. Bet pamažu įgaunu tvirtumo neįsižeisti. Man nepatinka žodis „kritika“, labiau tiktų „pagalba“. Mes padedame vienas kitam. Aš jam irgi pasakau, kas jo viename ar kitame paveiksle man kliūna – dažniausiai techniniai dalykai: spalva, šviesa, kompozicija.

– Ar gyvendami kartu du kūrėjai nesupanašėja?

– Manau, kad stilistiškai supanašėti neįmanoma, mudviejų tapymo manieros skirtingos. Tiesiog sutampa mūsų skoniai. Nors charakteriai – nelabai. Kartą kaip išbadėję lakstėme po visą Londoną, kol viename muziejuje radome abiem patinkantį paveikslą. Tada abu lengviau atsidusome: galime skristi namo. Tai buvo Davido Hockney paveikslas „My Parents“ („Mano tėvai“).