Mokosi vieni iš kitų

– Koks pagrindinis jūsų darbo įrankis?

– Paprastas pieštukas. Kiekvieną kartą važiuodama į plenerus įsidedu įvairiausių priemonių, bet galiausiai lieka tik pieštukas. Susirinkę meno korifėjai taškosi spalvomis, o aš ramiai darbuojuosi pieštuku.

– Visi parodoje eksponuojami darbai – labai skirtingi. Nuo beveik erdvinių scenografinių sprendimų iki daugiaprasmių piešinių. Nuo grafikos iki tapybos. Iš kur tokia įvairovė, kas tai lemia?

– Esu išbandžiusi daugybę technikų ir dar daugiau noriu išbandyti. Mano darbų formatai nėra maži, bet norėčiau dar didesnių, nes nebesutelpu. Man viskas įdomu. Neseniai Estijoje išbandžiau litografiją, iš savo buvusių mokinių mokiausi liejimo ant plastiko technikos. Aš ne tik piešiu, tapau, bet kartais ir lipdau.

Esu labai laiminga, nes išleidžiu į pasaulį vaikus, o paskui jie, pasimokę menų geriausiose Europos dailės akademijose, sugrįžta ir tada jau su manimi dalijasi savo patirtimis. Mes nuolat mokomės vieni iš kitų. Iš pradžių aš mokau juos, paskui – jie mane. Tai kaip gali būti vienodas, kai nuolat esi „maitinamas“ naujovėmis? Tik spėk suktis.

Tarsi kūrėjos egzaminas

– Jūsų ugdytiniai išsibarstę po visą pasaulį: kokiose šalyse, kokiose mokymosi įstaigose jie studijuoja?

– Mano mokiniai išsibarstę po visą Europą, po garsiausias jos dailės akademijas, turinčias garsius vardus. Vieni studijuoja Belgijoje, kiti – Škotijoje...

– Kur slypi jūsų mokymo metodo paslaptis – atvirume, pasitikėjime?.. Ko reikia, kad vaikas atsivertų? Kaip randate kelią į kiekvieno pasaulį?

– Mano mokymo paslaptis?.. Labai svarbu, kad mokinys mokytoju pasitikėtų, o dar svarbiau – parodyti jam, kad tu juo tiki, kad tau jis svarbus, kad tu jį myli. Vaiką tikrai reikia nuoširdžiai mylėti ir gerbti. Tik taip gali atsirasti abipusis supratimas ir pagarba. Mokytojas turi mokėti atverti slaptus vaiko kūrybinius klodus ir juos išjudinti. Rezultatas ateina tik per darbą. Esu labai reikli sau ir tiems, kuriuos mokau. Tiek, kiek reikalauju iš savęs, reikalauju ir iš jų. Reikalauju pagarbos net darbo priemonėms – pieštukams ir teptukams. Dar vienas svarbus dalykas – vaikai turi žinoti, ką aš pati moku ir ką galiu, kad galėtų manimi tikėti. Esu priversta nuolat būti geros formos, negaliu pasenti, negaliu pasiduoti, turiu visą laiką mokytis. Juk turi mokytojas nors centimetru būti aukščiau už mokinį.

Todėl ši paroda man – tarsi egzaminas, kurio vertintojai yra jie visi.

R.Baukaitės kūrinių parodą „Metai“ galima aplankyti iki sausio 15 d. Klaipėdos meno bibliotekos darbo laiku: I–V 10–19 val., VI 10–17 val.