R. Banionis: humoras gelbsti nuo išprotėjimo

Režisierius Raimundas Banionis šiuo metu darbo turi į valias. Tik ką uostamiestyje jis naujam gyvenimui prikėlė Piotro Čaikovskio operą "Jolanta", jos premjerą klaipėdiečiai galės išvysti šiandien. Tuo pat metu legendinio aktoriaus Donato Banionio sūnaus galvoje verda planai kurti vaidybinį filmą apie Antrojo pasaulinio karo negandų apsuptyje gyvenantį ir įsimylėjusį Lietuvos žydą.

Pirmasis vaidmuo – trejų

– Panevėžio dramos teatro scenoje pasirodėte dar visai mažas. Galima sakyti, nuo to laiko prasidėjo jūsų teatro ir kino biografija. Ar atsimenate pirmąjį savo vaidmenį?

– Pirmą kartą į sceną išėjau būdamas trejų, W.Shakespeare'o "Makbete", kurį anuomet pastatė režisierius Juozas Miltinis. Vaidinau Makdufo vaiką. Tragedijoje yra tik vienas vaikas, kurį įkūnijo mano šviesaus atminimo brolis Egidijus. Tačiau, kad būtų žiauriau, J.Miltinis sugalvojo, jog turėtų atsirasti dar ir mažasis sūnus, kurį vėliau papjauna. Būtent jį ir vaidinau. Tiek ir atsimenu – mane išveda į sceną, sėdžiu, laukiu, o kai ateina banditai, mama Makdufienė pribėga, apkabina ir mus abu nužudo. Vėliau pradinėse klasėse vaidinau įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, o būdamas vienuolikos įkūnijau didžiausią ir paskutinį savo vaidmenį teatre – dėdę Madansalį J.Anouilh'o pjesėje "Keleivis be bagažo". Tai buvo rimtas darbas.

– Ar tada jautėte scenos baimę?

– Garbės žodis – neatsimenu. Galbūt kažkiek ir jaudinausi.

– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo kinas?

– Trylikos metų atlikau pagrindinį vaidmenį filme "Penketas narsuolių", vėliau išvažiavau filmuotis į Maskvą, kur teko vaidmuo filme "Penkioliktas pavasaris" bei epizodiniai vaidmenys baltarusių filme "Rudabelkos respublika" ir Andrejaus Tarkovskio "Soliaryje". Tuomet man tapo aišku, kad nenoriu būti aktoriumi. Užsimaniau pats režisuoti – grįžau į Lietuvą, nuėjau į kino mėgėjų būrelį ir įstojau į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Prieš tai dar baigiau dailės mokyklą. Tapyti aš nemokėjau, tačiau tam, kad patekčiau į iminėtą institutą, reikėjo parodyti savo piešinius. Tais laikais kino režisūros studijos buvo tik Maskvoje arba Peterburge, o už Tarybų Sąjungos ribų išvažiuoti negalėjome. Taigi, baigęs mokslus ir įgijęs kino režisieriaus specialybę, grįžau į Lietuvą, sukūriau kelis filmus. Tačiau prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis, ekonominiai sunkumai, kurie palietė ir filmų kūrėjus. Paprasčiausiai baigėsi pinigai kinui. Dar spėjau sukurti "Džiazą", kai vėl pasipainiojo teatras. Tėvas pakvietė kartu statyti E.Thompsono pjesę "Prie Auksinio ežero" J.Miltinio dramos teatre. Dabar jau ir pats nesuskaičiuoju, kiek spektaklių per visą šį laiką esu pastatęs.

– Kas įdomiau, arčiau sielos – kinas ar teatras?

– Žinoma, kinas. Galbūt aktoriams teatras yra įdomesnis, bet man kinas atveria daugiau galimybių, suteikia patirties. Šiuo metu kaip tik esame pateikę paraiškas naujo filmo "Purpurinis rūkas" kūrimui. Laukiame atsakymo dėl finansavimo iš Lietuvos kino centro. Tai autobiografinė žydų rašytojo novelė, nukelianti į maždaug 1946 m. Šiaulių rajone gyvenantis žydų tautybės vaikinas pasiunčiamas į sanatoriją pajūryje, nes turi bėdų dėl plaučių, o prasidėjus karui ištremiamas į Rusijos gilumą. Lietuvoje likę jo tėvai sušaudomi. Po karo grįžęs į Vilnių jaunuolis įstoja į universitetą ir tikisi bent ką nors sužinoti apie savo artimuosius, kurie dingę. Tačiau filmas pasakoja ne apie holokaustą, tai yra meilės istorija. Herojus įsimyli merginą, kuri draugauja su partizanų vadu. Visi jie įsivelia į meilės trikampį, kuris tampa pagrindine filmo fabula. Jei viskas bus gerai, ši istorija bus filmuojama Rumšiškėse.

Savo serialų nežiūri

– Su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu esate sukūrę nemažai serialų, tarp jų – itin populiarus ir lietuvių pamėgtas "Moterys meluoja geriau". Kaip manote, kodėl jis taip traukia žmones?

– Tiesą sakant, nežinau. Visiškai jų nežiūriu. Nebent ieškočiau ko nors konkretaus, bet dažniausiai tiesiog gaila laiko. Kaip ten bebūtų, serialų kūrimas – geras dalykas, nes vien tik iš teatro nepragyvensi. Lietuvoje prasidėjus meninei krizei, dauguma pabėgo į Gariūnus, o man labai laiku pasipainiojo serialai. Darbas teatre tapo kūryba sielai atgaivinti, o serialų gamyba – puikia treniruote ir praktika. Tarsi maratonininkui kasdienis bėgimas. Nuolat bendrauji, geriau pažįsti aktorius, kuri santykius tarp žmonių, ieškai naujų formų, juk darbo principas čia – labai panašus. Žinoma, dramaturgija nėra pati geriausia ir daug kankintis nereikia, tačiau techninė įranga sparčiai tobulėja, galima efektingiau nufilmuoti. O jeigu publikai tai yra įdomu, tai iš viso fantastika. Nors kai kurie darbai televizijoje man kelia daug abejonių.

– Kas tarp jų atrodo labiausiai nesuprantama?

– Aktorių dirbtinumas, kai matyti, kad jie vaidina. Man paprasčiausiai nemalonu regėti tą cirką. Reikia viską daryti taip, kad publika nesuprastų, jog atėjai vaidinti. Žmonės turi patikėti personažų tikrumu. Tai didelis talentas. Nors neabejoju, dalis žiūrovų trokšta to maivymosi. Faktas ir tai, kad Lietuvoje yra labai mažai žiūrovų.

– Nepaisant to, serialų pasirinkimas tik didėja.

– Tačiau tikrai pigių serialų. Juk kokybė labai priklauso nuo finansavimo.

– Gal Lietuvoje užtektų keleto, bet gerų?

– Taip kalbėjo ponas Josifas Stalinas. Kai jis pas save pasikvietė meno cenzorius ir paklausė, kiek per metus yra sukuriama filmų, jam buvo atsakyta, kad apie 15. Tačiau gerų iš jų – tik trys. Tada J.Stalinas atsisakė visų filmų ir liepė sukoncentruoti visą dėmesį tik į vieną. Netgi pastatė specialų fabriką, kuriame buvo išleista spalvota juosta. Žinote, kvailesnio filmo dar reikėtų paieškoti. Kai iš vieno darė vieną, išėjo labai blogai. Mene jokie racionalūs dėsniai neveikia, tai neprognozuojama. Kai Lietuvoje sukursime 100 ar bent jau 50, tai trys iš jų bus geri.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių