Premjerinio spektaklio „Varovai“ scenografas R. Suhanovas: scenografija – kaip lego

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos dramos teatre vyks latvių režisieriaus Elmaro Senkovo pagal Davido Farro pjesę kurto spektaklio „Varovai“ premjera. Minimalistinę, bet savo adaptyvumu ir talpumu įspūdingą scenografiją spektakliui kūrė taip pat latvis Reinis Suhanovas.

Idėjas generuoja kartu

– Tai ne pirmas kartas, kai dirbate su E.Senkovu. Kaip apibūdintumėte judviejų kūrybinį tandemą?

– Man labai patinka dirbti su Elmaru. Kartais atrodo, kad kartu dirbame jau amžinybę. Beje, mano antrosios studijos apėmė vaidybą ir režisūrą, dėl to domiuosi ne tik scenografija. Elmaras labai mėgsta teatro meną, o teatras yra ne tas pats, kaip kiti performatyvūs menai ar kaip kinas. Teatre yra ir gerų, ir blogų dalykų, klišių – jis dirba su viskuo, su visu tuo galima žaisti. Nežinau, kaip yra lietuvių kalboje, bet latviškai tas pats terminas apibrėžia žaidimo ar vaidybos reikšmes.

Kartu esame sukūrę labai šviesių, teatrališkų projektų, pavyzdžiui, „Šekspyras“ Liepojoje, ir labai šiuolaikinių, kaip „Banginiai taip pat bijo“ Latvijos nacionaliniame teatre.

Visada stengiamės rasti kažką naujo, kas balansuotų ant ciniško humoro, skausmo ribos. Dažnai pasitelkiame kontrastą.

– Idėjas generuojate kartu?

– Taip. Kartais teatre būna, kad režisierius nenori per daug įsitraukti į scenografijos kūrimą, kartais tiesiog dirbi scena po scenos, jas iliustruoji – tai vadiname „langų dekoravimu“. Su Elmaru darbas visai kitoks.

– Kokia jums pačiam yra scenografijos reikšmė?

– Minėtas „langų dekoravimas“ man nepatinka. Bandydamas savo studentams paaiškinti scenografiją, pasitelkiu lego. Sakau, kad galima nusipirkti kokį puikų detalių rinkinį ir, žiūrint į instrukciją, surinkti modelį – tai bus dekoravimas. Arba galima ant grindų išversti dėžę kaladėlių, ir niekas nežino, ką iš jų sukursime jas dėliodami, – tai ir yra scenografija. Žinoma, ne visada reikia labai abstrakčios formos. Bet abstrakti forma žiūrovams suteikia galimybę pajungti jų pačių interpretacinius pajėgumus, patiems tapti aktyviais scenos skaitytojais. Pagal savo gebėjimus aktyviai atpažinti erdvę.

Kaip mylimo žmogaus oda

– Kaip pjesę skaito scenografas? Juk šįkart jos prototipas buvo garsus, daugybę apdovanojimų susižėręs Thomo Vinterbergo filmas „Medžioklė“ su puikiuoju Madsu Mikkelsenu pagrindiniame vaidmenyje.

– Žinojau, kad kursime spektaklį, tad pjesės neskaičiau, pasitelkdamas kinematografinę vaizduotę. Ją skaitydamas iškart galvojau apie medžiagas ir jų savybes: tekstilė, veidrodis, smėlis, plytos, kieta mediena, fanera. Žinau, kad 12 X 12 m erdvėje turiu sukurti pasaulį ir man reikia medžiagų jo organizavimui. Dirbdamas stengiuosi suprasti aplinkos charakterį, to pasaulio dvasią.

Pavyzdžiui, kai Liepojoje kūrėme spektaklį „Šekspyras“, Elmaras pasakė, kad pamatas bus W.Shakespeare’o pjesės, tad bandžiau apie jas galvoti ir supratau, jog jos man kelia karinės stovyklos jausmą. Taip atsirado palapinės įvaizdis – palapinė tinka W.Shakespeare’ui, galima į ją įeiti, joje gali vykti smurto aktai, joje nesaugu, nes bet kas gali įeiti, kita vertus, joje jautiesi saugiau, nes tai atskira, uždara erdvė. Tas saugumas – iliuzinis, jei kažkas prie palapinės atsineš kirvį. Pradėjome su ta mintimi žaisti ir tai mums puikiai tiko.

„Varovuose“ mums svarbu turėti uždarą erdvę, mažą miestelį, bet taip pat toji erdvė turi būti judanti – kartais atvira, o kartais joje vyksta slapti ar keisti dalykai. Visi nori turėti gražų fasadą, nors už jo gali vykti net labai nešvarūs dalykai. Taigi nuo to ir prasideda scenografijos kūrimas. Sujungiau abu dalykus – emocinį aplinkos charakterį ir medžiagiškumo bei techninius poreikius. Šioje pjesėje yra daug lokacijų, tad scenografija turi būti kinetiška.

Scenografija yra aktoriaus pagalbininkė, tad man dovana dirbti su režisieriumi ir ypač aktoriais, kurie labai gerai jaučia erdvę. Pavyzdžiui, Darius Meškauskas – jis puikiai jaučia erdvę, ją suvokia ir supranta, kad aplinka jam padeda.

– Kodėl pagrindine medžiaga scenografijoje pasirinkote medieną?

– Dėl techninių ir vizualinių savybių. Kai reikia kažką remontuoti, pasiimi fanerą, ir tai patogi medžiaga, bet kartu jauti, kad tai labai gyva medžiaga. Palyginti galiu su mylimo žmogaus oda – ji nėra lygi, turi įvairių dėmelių ar pan. Dirbdamas su fanera, galiu išgauti architektoninę miesto formą, bet jo oda turės žmogaus odos taktiliškumą.

Bendras rezultatas veikia techniškai: vienaip apšvieti – jautiesi kaip stadione, kitaip – lyg mažame kambaryje ar saunoje.

Labai skausminga, nors rėk

– Ar kuriant „Varovams“ teko susidurti su kokiais nors techniniais sunkumais?

– Technika yra technika. Paprastai sakoma, kad, kai išeina, – geriau rinktis vaidybinius, o ne techninius elementus. Jei pasitelksi kokias nors skraidančias mašinas, didelė tikimybė, kad jos lūš. Bet kiekvieną režisierių ir scenografą vilioja skraidantys vamzdžiai, judančios scenos ir t. t.

Pradėję dirbti paklausėme teatro vadovo, kokios yra techninės galimybės. Jis pasakė, kad scena yra judanti platforma, tad aišku, kad mes norėjome tai panaudoti. O kur dar kitos techninės galimybės – garso ir šviesos įranga. Šis teatras jas turi puikias. Labai smagu dirbti tokioje vietoje.

Grįžtant prie technikos – proceso metu ji stringa, neveikia, sustoja, visko buvo ir mums. Bet žinau, kad premjeros dieną viskas veiks.

– Ar smarkiai keitėsi scenografijos koncepcija nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?

– Labai paprasta – tai kaip santykiai. Padariau mažą namelį, aptarėme, kaip jis atrodys scenoje, tada procesas vyksta toliau. Tie dalykai tarsi nutinka savaime. Eini į pasimatymą, susitinki kelis kartus, kol ateina momentas, kai supranti, kad norėsi būti su tuo žmogumi. Tas pats ir su scenografija – ateina momentas, kai iš visų svarstomų idėjų atsirenkame vieną ir nutariame likti prie jos. O tada procese pamatome, kiek dar naujų galimybių atveria ta pasirinkta idėja. Kūrybiniame procese daug pokyčių – kažkas aštrėja, ryškėja, kažkas neveikia ir tai reikia atmesti.

– Nedidelio miestelio mokytojas apkaltinamas tvirkinęs vaiką, paaiškėja, kad jis nekaltas, o jį kaltinęs vaikas tiesiog pamelavo. Kokį įspūdį jums paliko pati pjesė?

– Labai gyva, emocinga, suprantama. Perskaitęs „Varovus“ pagalvojau, kad tai labai skausminga, nors rėk. Niekada nenorėčiau pakliūti į tokią situaciją nei pagrindinio herojaus, nei miestiečių vaidmenyje. Turiu du mažus vaikus ir galiu įsivaizduoti abi puses. Matau, kokie trapūs vaikai ir koks trapus jų gyvenimas. Taip pat matau, kaip jų maži melai galėtų sugriauti didelius dalykus. Paslaptingiausias dalykas pasaulyje – kaip tapti geru žmogumi.

Spektaklio „Varovai“ premjera – rugsėjo 25 ir 26 dienomis.


Apie D.Farro pjesę „Varovai“

Šis mažas miestelis gali būti bet kur Lietuvoje. O gal Latvijoje. Iš tiesų jis gali būti bet kokioje šalyje. Jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių miestelių. Jo gyventojai išgyvena panašius pakilimus bei dramas kaip ir daug kitų žmonių. Mažo miestelio gyventojų vaikai lanko tą pačią mokyklą, į kurią ėjo jų tėvai. Visi vieni kitus pažįsta ir visi žino vieni kitų reikalus. Metai po metų atsikartojanti žmogiška rutina visus miestelio gyventojus jungia viename bendrame gyvenimo tinkle. Kol ją perplėšia skandalas. Miestelio mokytojas apkaltinamas seksualine prievarta prieš vaiką. Trapus santykių tinklas plyšta, ir ramaus miestelio vaizdas atsiveria giliomis pykčio ir neapykantos prarajomis. Vaiko kaltinimas melagingas. Bet ar tiesa svarbi, kai slaptos baimės ir už mažo miestelio ribų tarpstantys bevardžiai demonai staiga įgauna veidą? Kas, kad tas veidas pažįstamo žmogaus, draugo, mokytojo. Kraują pajutę varovai jau uodžia orą, vis auganti jų minia skrieja savo baimių pėdsakais.

Spektaklio „Varovai“ režisierius E.Senkovas jau pažįstamas Klaipėdos žiūrovams – 2018 m. čia jis režisavo spektaklį „Mama Drąsa“, pelniusį net du Auksinius scenos kryžius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių