Netikėti puošybos sprendimai: dekoracijos iš vilnos

Prieškalėdinę savaitę net dvi dienas nuo ryto iki vakaro bibliotekos erdvė tapo atvira tiems, kas domisi etnografija ir ieško natūralumo – kartu su menininke Oksana Graužiniene surengtos kalėdinių dekoracijų iš vilnos dirbtuvės „Švenčių šiluma iš mūsų rankų“.

Žmonės buvo kviečiami atvykti, sužinoti vilnos vėlimo paslapčių, išgirsti naudingų patarimų, išmokti kurti kalėdines dekoracijas iš vilnos. Bibliotekos gyvenime svarbus kiekvienas bendruomenės narys ir jo indėlis. Tai simbolizuoja kiekvieno dirbtuvių dalyvio sukurta kalėdinė dekoracija, kuri tapo bendros kompozicijos dalimi ir papuošė biblioteką.

„Kalėdos – ypatingas metas, kai dovanojame vieni kitiems savo gerumą, o jaukūs prisiminimai užlieja mūsų širdį. Vilna, kaip ir gražiausios metų šventės, neša savyje šilumą bei žiupsnelį stebuklo, kuris įvyksta prie jos prisilietus, – sako menininkė O. Graužinienė. – Nuostabu, kad šių dirbtuvių vieta – biblioteka, kur puikiai dera praeitis, dabartis, ateitis. Susitikimas šioje vietoje įgauna ypatingą prasmę“ .

Pasak menininkės, dirbtuvių metu svarbu ne tik ko nors išmokti, bet ir jaukiai pabūti kartu, dovanoti šilumą, sujungtą su tradicijų puoselėjimu ir šiuolaikinio dekoro elementu.

Dirbtuvių metu buvo veliama natūrali lietuviška vilna. Ką ji simbolizuoja? Pirmiausia šilumą, natūralumą, prisilietimą prie gamtos, atskleidžia nemažai būties paralelių. Pasak menininkės, vilnos gija yra tarsi įmantrus gyvenimo vingis, nešantis savyje neišsemiamų galimybių verpetą – tik reikia išmokti juos pažinti, pažvelgti į viską vis kitu kampu. Tai ir transformacija iš vienos būsenos į kitą, nes vilna – kaip feniksas turi ypatingą savybę prisikelti naujam gyvenimui – tereikia tik fantazijos ir išmanyti vilnos savybes, kad pasiektume kokybišką, išbaigtą rezultatą.

O. Graužinienė neslepia dažnai sulaukianti klausimo, kaip atrado vilną ir kodėl ją pasirinko. Menininkė prisipažįsta ir pati svarstanti kodėl 2008 metais prisilietus prie vilnos ją taip patraukė ši meno sritis. „Ko gero, tai yra didžiulis tėvų indėlis. Mama mėgo siūti, tėtis – meistrauti, – pasakoja menininkė. – Augau kūrybiškoje aplinkoje, todėl rankdarbių pasaulis man nebuvo svetimas. Nuo pat vaikystės buvau apsupta atraižėlių ir siūlų. Gyvenome Švenčionėliuose – mažame miestelyje, kur mačiau kaip iš riboto kiekio medžiagos gimsta nepakartojami kūriniai (rūbai, dekoro elementai). Taigi tiesiog perkėliau tą tėvų įdiegtą kūrybiškumo įžvalgą į naujai atrastą rankdarbių kryptį“.

Pasak menininkės, norintys pradėti kurti iš vilnos turėtų žinoti, kad vilnos pasaulis yra be galo platus, su beribėmis galimybėmis bei išraiškomis – net kuriant daug metų galima atrasti kažką naujo ir netikėto, nustebinti save ir kitus.