Apie suvirinimo aparatą ir Mozę

– Kodėl po studijų likote Klaipėdoje, kas jus čia laiko?

– Niekas niekur neturi laikyti. Viskas yra nepastovu, viskas aplinkui virpa. Laikyti žmogaus nereikia, jį laiko nematomi dalykai, tie patys, kurie mus laiko šioje žemėje. Mes gi turime visus šansus lįsti po traukiniu, šokti nuo tilto, nusipjauti galūnes. Kas žmones nuo to sulaiko? Kodėl tų žmonių pilni beprotnamiai, įvardyti gatvėmis? Vasaros gatvė, Bangų gatvė. Ten atsidūrusiesiems įteigta, kad jų visata neatitinka mūsų visatos. Todėl jie ten ir uždaryti, kiti patys ten užsidaro. Dar kitus išleidžia, ir nesupranti, kodėl išleidžia. Tai nereiškia, kad jiems blogai. Išorinis žmogaus apvalkalas nieko nereiškia. Net paralyžiuotas žmogus gali būti laimingas, jis kuria pasaulį savyje ir jam nereikia nei skaitytojo, nei žiūrovo. Jis tiesiog yra. Paskui stebimės, kaip čia taip atsitiko, kad toks sveikuolis, aikido meistras staiga ėmė ir numirė? O kažkoks Charlesas Bukowskis (girtuoklis, valkata, poetas ir rašytojas – A.D.) po šitokio gėrimo nugyveno ilgiausią amžių. Čia viskas priklauso nuo ugnies viduje. Ir visi zen koanai yra tik tam, kad žmogus įžiebtų ugnį savo viduje. Gaila, dabar nebėra šviesos spindėjimo iš žmogaus makaulės. Anksčiau tas aureoles matydavo visi. Yra tokia eilutė rigvedose, kur Dievas sako žmogui: "Aš tau tamsią naktį ugnį daviau širdin, dabar Viešpats pats sau esi." Kitaip tariant, žmogaus viduje turi suveikti savotiškas suvirinimo aparatas. Tačiau nepakanka nagrinėti tik paviršių. Juk ir tautosakose sakoma – pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi dar kažką. Tai labai ilgas kelias, ilgas vedimas kažko link. Tas Mozės 40 metų žydų vedimas į Pažadėtąją žemę vyko jų viduje ir dabar jis juos tebeveda.

– Ar žmonės supranta jūsų kūrybą?

– Aš nesistengiu, kad mane žiūrovai suprastų. Realiai kalbant, man nerūpi teatras. Kartais atrodo, kad menas reikalingas tik tiems žmonėms, kurie neturi temperamento. Tai, ką aš darau, neįvardiju, kad tai yra teatras. Netgi buvau tai pavadinęs teatro trupais (rus. lavonais – A.D.), tik Kalbos komisija to nepraleido, sako, kad nėra tokio žodžio lietuvių kalboje, turėtų būti trupintojas, gal malėjas. O apie save negalvoju, nėra manęs kaip atskiro. Nereikia apie mane kalbėti.

Apie išminčius ir bandeles

– Ir vis dėlto turime su jumis pasikalbėti?

– Kas yra kalbėjimas? Šnekta. Tai, kai žodis žodį apglėbia ir susipina tarpusavyje. Visos tos pynės yra kompozicija, kaip kelio ženklai. Yra žodžių, kurie neskamba, tai dažniausiai – naujadarai. Žmonių kalbėjimas turi būti kaip betono maišymas, bet jis neturi stingti, tada gali kažką formuoti. Žodis turi išsikeroti į didelį medį. Juk nei Buda, nei Krišnamurtis nepaliko jokių raštų, jiems kalba liejosi iš vidaus, kaip Orfėjui, iš gelmių, kur nėra nei pradžios, nei galo.

– Ar patyrėte kada nors, kad žodis materializavosi?

– Žodis turi tokią pat galią ir energiją, kaip patranka ar viesulas. Neabejoju, kad žodžiais galima padaryti daug, net pradanginti. Tai, kas nematoma akimis, dažniausiai atrodo, kad ir nevyksta. Nebūtinai viskas turi būti suprantama, nereikia stengtis kalbėti suprantamai, reikia tiesiog kalbėti. Kartais geriau ne kalbėti, o žmogui, ištiesusiam ranką, tiesiog paduoti bandelę, nesvarbu, kad jis paskui ją numes, nes laukė iš tavęs eurų, o ne bandelės.

– Ar tenka gyvenime sutikti išminčių?

– Oi, jų visur yra. Net mažas vaikas yra išminčius. Tu mokai, tave moko. Nėra sąstingio, viskas juda. Nereikia atsakymų ieškoti išorėje, jie visi yra viduje. Tačiau žinoti kelią į save yra viena, o juo nueiti – visai kas kita. Kad tą suprastum, reikia, tarkime, paprašyti, kad kas nors tave užkastų į žemę trims paroms, kur tvyro visiška tyla ir tamsa. Tik kvėpuoti gali. Todėl tik praeidamas tą kelią gali suvokti, kas yra tikra. Taip ir teatras. Jeigu į jį ateina žiūrovas, tai jis ir įvyksta. Šiaip teatro, kaip tokio, nėra. Aš to nevadinu teatru. Teatras yra tik tas momentas, tas susitikimas su žiūrovu.

Apie konteinerio išmintį

– Kaip, jūsų manymu, garsas veikia žmogų?

– Pamenu, kai eidavau klausytis vargonų muzikos: atsidurdavau visai kitoje erdvėje. Atrodo, kad matai kiekvieną garsą. Gerai, kad jie atpažįstami, tačiau būna nepažįstamų dalykų, kai dingsta bet kokios sąvokos ir vargiai gali apie tai papasakoti. Kada pamatai, kai iš burnos balsas tarsi spalvoti siūlai vejasi, ir tai yra dyvų dyvai. Belieka tik aikčioti ir stebėtis. Stebėtis nieko nekainuoja. Ir kurti nieko nekainuoja, nereikia nei ką pirkti, nei parduoti. Ir tau nereikia vartoti, pasinerti į tą industrinį sūkurį, ieškoti informacijos, kur internetu galima pigiau nusipirkti bilietą. Didžiausias stebuklas, kai nelieka jokių pirkėjų, tik – dyvų dyvai.

Tikras mokytojas daro viską, kad tik tu pats pradėtumei mokytis.

– Bet ne visi taip moka, ne visi tą mato?

– Nieko pakeisti negali, net išmokyti nieko negali. Tikras mokytojas daro viską, kad tik tu pats pradėtumei mokytis. Ant vieno atliekų konteinerio mačiau užrašą: "Bomže, knisk giliau." Tai galima pritaikyti bet kam – menininkui, mokslininkui, filosofui, kiekvienam žmogui.

– Žurnalistai neretai bijo jus kalbinti, kaip manote, kodėl?

– Todėl, kad serga bijojimu.

Kelionė į savo visatą

– Kaip galima būtų apibrėžti jūsų kūrybą?

– Čia kaip smėlio dėžėje, paimi formelę, pasemi smėlio ir padedi. Tik yra matomos formelės ir nematomos formelės.

– O jums kurios labiau patinka – matomos ar nematomos?

– Jokio skirtumo.

– O žmonės kurias labiau supranta?

– Visi maži vaikai turi nematomas formeles, tik paskui suaugusieji juos įstato į matomas formeles. Tu esi toks ar anoks. Jeigu tu nežinai, kas yra žmona, ta žmona gali būti ir varlė, jokio skirtumo. Bet kiekvienas žmogus turi visišką laisvę, niekas negali žmogaus uždaryti. Ir čia nedarymas yra svarbesnis negu darymas.