Pagal romaną „Storas sąsiuvinis“

Likus vos kelioms dienoms iki jos, spektaklio kūrėjai įsileido į repeticiją ir pasidalijo vis dar vykstančio kūrybinio proceso realybe – kruopščiai ir tiksliai dėliojamu spektaklio pasakojimu, apimančiu viską – nuo aktorių darbo iki techninių sprendimų.

XX a. literatūros klasikos gretose esantis vengrų kilmės šveicarų rašytojos A. Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“, kaip ne kartą minėjo jo autorė, rašytas remiantis autobiografiniais faktais. Tie faktai – karo ir pokario metų patirtys.

Romane pasakojama, kaip norėdama apsaugoti savo vaikus, brolius dvynius (aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys), mama (akt. Toma Gailiutė) juos išveža iš miesto pas močiutę (akt. Alina Mikitavičiūtė). Mamos palikti jiems svetimoje ir atšiaurioje aplinkoje broliai dvyniai susigalvoja griežtą treniruočių sistemą, turinčią išugdyti sielos ir kūno atsparumą. Siekdami išgyventi nužmogėjusioje aplinkoje, jie turi prisitaikyti. Broliai treniruoja net savo kalbą – storame sąsiuvinyje aprašydami savo gyvenimą, susitikimus su aplinkiniais, jie stengiasi įvardyti tik faktus, neužrašyti emocijų.

Pastatymo metamorfozės

Po atviros repeticijos režisierius J. Brazys prisiminė spektaklio atsiradimo istoriją ir jo metamorfozes. Pasirinkęs spektaklio pamatu A. Kristof knygą „Storas sąsiuvinis“, iš pradžių aktoriams sakė, kad jo nedomina romane kertinę vietą užimanti karo tema, bet jau kitą dieną prasidėjo Rusijos inicijuotas karas Ukrainoje, tad karo tema tapo net labai svarbi. Spektaklis buvo pradėtas kurti 2022 m., bet dėl vieno iš pagrindinių veikėjų traumos buvo nukeltas į 2023 m., beveik metus trukusi pauzė vėl modifikavo požiūrį į medžiagą.

„Per metus įpratome prie naujienų, prie visko, kas vyksta. Metų pertrauka patraukė šoko būseną į šoną. Tapome kaip tie vaikai „Storame sąsiuvinyje“ – jiems karas tiesiog egzistuoja, tai jų realybė, jie prie jo absoliučiai įpratę“, – sakė J. Brazys. Suvokimas, kad atsiranda pripratimas prie siaubo, skatina išlikti sąmoningiems, neprarasti jautrumo, nenusukti žvilgsnio ir dėmesio į šoną nuo kančios.

Įkvėpimo sėmėsi iš realybės

Vieną iš svarbiausių spektaklio personažų – brolius ne itin noriai globoti apsiimančią senelę – kurti atiteko aktorei A. Mikitavičiūtei. Ji pasakojo, kad šiurkščios moters vaidmuo jai pasirodė įdomus, daugiaplanis. Vos sužinojusi, kad bus kuriamas spektaklis pagal A. Kristof knygą, A. Mikitavičiūtė „Storą sąsiuvinį“ susirado ir perskaitė. „Ši knyga mane pritrenkė, ją skaitant apėmė įvairūs jausmai – ir baisu, ir šiurpu, kai kurių vietų net nesinorėjo skaityti, – pasakojo aktorė. – Negaliu sakyti, kad ji mane sužavėjo, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau. Mažai esu skaičiusi tokių šiurpių dalykų. Kita vertus, kai vyksta karas ir kai žiniasklaidoje matome pačius įvairiausius vaizdus iš jo, ta knyga nebėra tokia šiurpi.“

A. Mikitavičiūtė atskleidė, kad įkvėpimą savo nestereotipinės senelės personažui rado realiose moteryse: „Buvau Portugalijoje, lankiausi nedideliame miestelyje prie Atlanto vandenyno ir ten mačiau daug tokių moterų – jos našlės, jų vyrai žuvo išplaukę į jūrą. Jos liko vienišos, niekada nebeištekėjo, net rengiasi specifiškai – tik pamatai ir žinai, kad čia našlė, kurios vyras žuvo jūroje.“

Anot aktorės, šios moterys puikiai geba savimi pasirūpinti, iš išorės jos atšiaurios, jų veidų išraiškos ne itin draugiškos, bet išorinis šiurkštumas nebūtinai reiškia, kad širdis tokia pat sugrubusi, „išorė yra viena, o žmogaus vidaus niekas nemato“. Dėl to kurdama savo vaidmenį A. Mikitavičiūtė siekia ne tik perteikti senelės charakterio kietumą, bet ir ieško joje šviesos bei vilties.

Skaudi, bet šviesi žinutė

Iš pirmo žvilgsnio A. Kristof kūrinys neatrodo labai šviesus, bet paviršinis personažų šiurkštumas dažnai yra tik priedanga jautrumui. Atžariai besielgiantys broliai nedvejodami padeda kiekvienam, kam reikia jų pagalbos. Šiurkšti jų močiutė, vietos gyventojų vadinama ragana, rūpinasi savo anūkais, o už atšiauraus jos fasado slypi aiškios moralinės vertybės.

Brolius dvynius pas močiutę paliekanti mama taip pat yra skaudi, bet šviesos žinutė spektaklyje. „Mama, visur, kur pasirodo, pasirodo per verksmą ir nelaimę, karo metu nėra motinų, kurios neverkia, – kalbėjo šį personažą kurianti aktorė T. Gailiutė. – Bet mamos ašarose ir skausme slypi besąlygiška meilė, palaikanti ir stumianti pirmyn viltis. Baisiausias mamai sprendimas yra priimamas iš meilės, noro apsaugoti vaikus. Įprastai visais būdais stengtumeisi išvengti atsiskyrimo nuo vaikų, bet čia tai yra neišvengiama, kad juos išgelbėtum, kad turėtum vilties, jog jie išgyvens, turi juos palikti.“

Žaurioje tikrovėje ieško gėrio

Digna Kulionytė spektaklyje kuria Kiškio Lūpos, brolių dvynių senelės kaimynės dukros vaidmenį. Jos likimas „Storame sąsiuvinyje“ itin tragiškas, ji miršta po grupinio išprievartavimo.

„Skaudina personažo paradoksalumas, atsiskleidžiantis tiek vaidmens linijoje, tiek mirtyje – ji taip troško meilės. Paskutiniame sakinyje apie ją rašoma, kad Kiškio Lūpa guli sudžiūvusio kraujo ir spermos baloje, o jos veide – šypsena. To tiesiog neįmanoma suprasti. Šių dienų aktualijos mano personažo tragiškumą dar labiau išryškina, juk kai skaitai knygą, net jei žinai, kad ji paremta tikrove, vis tiek žiūri, kaip į romano veiksmą, bet kai sužinai apie Bučą, apie tai, ką patiria moterys ir mergaitės Ukrainoje, Kiškio Lūpa įgauna visai kitą svorį. Kiekvienas žodis yra tiesa“, – kalbėjo aktorė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nors romano realybė brutali, personažai savo žiaurioje tikrovėje ieško gėrio: „Kiškio Lūpa nuolat visiems kartoja „mylėkit mane“, ji nuoširdi, ji šaukiasi meilės, bet gaila, nes ji, vaikas, nežino, kas yra meilė. Ji įpratusi prie pliaukštelėjimo per užpakalį, bet nežino, ką reiškia apglėbimas ar paglostymas, jos meilės kalba ne tokia.“

Susitelkę, be panikos

Geresnius laikus seniai mačiusios daugiabučio laiptinės fone (scenografija Mariaus Nekrošiaus) susitelkiantis „Storo sąsiuvinio“ pasaulis žiūrovams atsivers jau vasario 10, 11, 12 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre. Intensyviai repetuojantys aktoriai pasakojo, kad, nors grįžę po pertraukos neturėjo daug laiko, repeticijų laikotarpį lydi susitelkimas ir ramybė.

„Turėjome šiokių tokių baimių, nes buvo tik dvi savaitės repeticijų, aišku, tai jau antras jų etapas, bet grįžome po ilgos pauzės, kažkas primiršta, dėmesį atitraukė ir kiti darbai. Bijojome, kad nespėsime, juk spektaklio medžiaga labai stipri, daug visko vyksta, daug personažų, bet visi susikaupėme, režisierius dirba labai taktiškai, pripažindamas, kad nėra daug laiko, bet nekeldamas panikos. Jis labai mus visus užkrėtė savo ramybe“, – pasakojo T. Gailiutė.

Režisieriui J. Braziui spektaklį padeda kurti scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus. Spektaklyje vaidina S. Ambrozaitis, D. Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, A. Mikitavičiūtė, D. Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, T. Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.