Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – garsiausio dievdirbio drožiniai

  • Teksto dydis:

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje ketvirtadienį atidaryta paroda iš Rokiškio krašto muziejaus fondų „Pasirašau – arkitektas“. Joje pristatomi garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos (1907–1985) drožiniai, gyvenimo akimirkos.

Per parodos atidarymą parodytas 1972 m. Lietuvos kino studijos sukurtas dokumentinis filmas „Pasirašau – arkitektas“ (rež. Rimtautas Šilinis).

L.Šepka gimė 1907 m. Rokiškio rajono Šiaudinės kaime vargingoje valstiečių šeimoje. Augo su keturiais broliais ir seserimi. Anksti tapę našlaičiais vaikai greitai patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, kasė griovius, skaldė akmenis. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė, kad turi talentą, kuris atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu. Sunkiais pokario metais jis glaudėsi pas savo mylimiausią brolį Petrą, gyvenusį Pandėlyje. 1949 m. brolis mirė. Tai L.Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir štai tada įvyko „stebuklas“, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui buvo daugiau kaip 40 metų, medžio darbų iki tol nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje brolienės pirtelėje, jis iš medžio ėmė kurti šedevrus. Pirmasis drožinys buvo įspūdingas paminklas broliui. Nuo tada iki pat mirties 1985 m. visas L.Šepkos gyvenimas buvo skirtas medinėms skulptūroms kurti – jų išdrožė apie pusantro tūkstančio.

Mediniai L.Šepkos dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi, šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, joms į rankas įspraustos medinės knygos su lietuviškais tekstais. Vadovaudamasis vien savo fantazija ir menine intuicija, L.Šepka laisvai transformavo figūras, keitė realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių jis dengė labai turtingais ir originaliais, paties sukurtais augaliniais ir geometriniais ornamentais.

Anot muziejininkų ir menotyrininkų, sunku surasti objektyvių kriterijų intuicija grįstai liaudies menininko kūrybai vertinti. Paukščio giesmė nekritikuojama. Galima tik ja nuoširdžiai žavėtis arba abejingai praeiti pro šalį. Tokia yra L.Šepkos kūryba. Galima tik aptarti, kaip menininkas suvokė medžio specifiką, pažvelgti, kaip intuityviojoje jo kūryboje atsiskleidžia nacionalinis liaudies dailės charakteris, pasekti jo originalių ornamentų melodiją.

Paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) bus eksponuojama iki rugsėjo 3 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių