Quantcast

Komiška opera „Pulko duktė“ sujungs Afrikos karštį ir Prancūzijos aukštuomenę

  • Teksto dydis:

Lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis Žvejų rūmų scenoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatys Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjerą, kurios scenografija bus netikėta net scenografei, o atlikėjai pasipuoš šimtu išskirtinių kostiumų.

Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Romantiškų jausmų peripetijas scenoje įkūnys geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Suspėti „suveržti“ spektaklį

Operos „Pulko duktė“ scenografė S. Šimkūnaitė pasakojo su režisiere J.Sodyte dirbanti pirmą kartą. „Man tai labai įdomi ir vertinga patirtis. Režisierė vos susitikus jau turėjo gana aiškių vizijų: kokią šalį vaizduosime, į kokį laikotarpį nukelsime operos veiksmą. Tad man buvo skirta labai įdomi užduotis – pavaizduoti Alžyro nepriklausomybės karo laikotarpį bei septintojo dešimtmečio Paryžių. Manau, kad „Pulko duktė“ vizualiai bus visiškai kitokia, kad užgims net man neįprastas rezultatas. Papasakoti apie kūrybinį įkvėpimą sunkiausia. Jis dažniausiai ateina tiesiog ilgai mąstant ir dirbant. Operos „Pulko duktė“ atveju ieškojau ir radau atramą kūrybai pažiūrėjusi filmą „Alžyro mūšis“ („The battle of Algiers“), kurį rekomendavo draugas istorikas, o antrojo veiksmo stilių įkvėpė mada ir Coco Chanel kūryba. Skirtingos patirtys, sutikti žmonės, kartais net trumpa ištrauka iš straipsnio sukelia smalsumą ir skatina kūrybinį mąstymą“, – atviravo scenografė.

Pasak S. Šimkūnaitės, du operos veiksmai vienas nuo kito skirsis kaip diena ir naktis. „Alžyre švies kepinanti saulė, oro temperatūra bus tokia aukšta, kad prancūzės alps nuo karščio, o Prancūzijos kariai ir šio krašto vietiniai gyventojai nespės valytis prakaito nuo veidų. Na, o antrasis veiksmas bus gerokai rafinuotesnis, suvaržytas, šiek tiek niūrus ir šaltas. Tai atsispindės ir scenografijoje, ir kostiumuose. Didžiausias ir vienintelis laukiantis iššūkis – laikas, per kurį turime viską sumontuoti arba „suveržti“ spektaklį. Labai nekantru pamatyti, kaip viskas suskambės scenoje“, – publikos smalsumą žadino scenografė.

Daug radikalių pasikeitimų

Anot vienos garsiausių šalies drabužių dizainerių, operos „Pulko duktė“ kostiumų dailininkės A. Kuzmickaitės, spektaklio siužetas vystosi septintajame dešimtmetyje, tad to laikmečio įkvėptus kostiumus scenoje ir išvysime.

„Šiuo metu vyksta kostiumų gamyba, primatavimai – įprasti, bet man didelį malonumą teikiantys darbai. Man kaip kostiumų dailininkei labai smagu, kad vieno spektaklio metu scenoje įvyks daug radikalių pasikeitimų: pirmasis veiksmas vyks Alžyre (Afrikoje), o antrasis – Paryžiuje (Prancūzija). Pirmajame veiksme publika išvys Prancūzijos kariuomenės atstovus, vilkinčius uniformas, bei choro damas – stilingas prancūzes, taip pat vietines gyventojas, kurios vilkės tradicinius rūbus – hidžabus. Antrajame spektaklio veiksme atskleisime Paryžiaus aukštuomenės aprangą ir kasdienes kariuomenės uniformas. Su hidžabais susiduriu pirmą kartą. Labai įdomu“, – tvirtino A. Kuzmickaitė.

Šimtas unikalių kostiumų

Kostiumų dailininkės žodžiais, daugelyje operų egzistuoja neatsiejami jų elementai: kareiviai, įsimylėjėliai ir laimingas finalas bei nuotaka. „Tai tradiciška, kartu žavu. Man operoje „Pulko duktė“ ir norisi paryškinti tradicines žmonijos vertybes: kai pasaulis tampa nestabilus, viskas, kas ateina iš praeities, turi klasikos atspalvį, mus žavi vis labiau. Pandemijos akivaizdoje iš praeities stabilių, įprastų vertybių norisi pasisemti stiprybės. Tarsi patvirtinti, kad ir kas benutiktų pasaulyje, po smarkių supurtymų žmonės išlieka tie patys ir gyvena toliau. Komiškos operos svarbiausi veikėjai įsimylėjėliai – Mari, pulke užaugusi mergina, ir ją įsimylėjęs Tonis. Pradžioje Mari vilkės karišką uniformą, vėliau išvysime jos personažo transformaciją – iš sunkiai pastebimo į labai moterišką. Aktualia taps ir emancipacijos linija: operos finale Mari nusprendžia elgtis taip, kaip jai norisi, o ne taip, kaip verčia aplinkybės“, – akcentavo A. Kuzmickaitė.

Pasak kūrėjos, prireiks labai daug kostiumų, nes komiškoje operoje, be solistų, dalyvauja ir choras – 26 moterys ir 15 vyrų. „Visi operos atlikėjai persirengs kelis kartus, tad prireiks maždaug 100 sceninių kostiumų. Man labiau patinka, kai sceniniai kostiumai yra kuo unikalesni. Ne taip, kai vienas eskizas pritaikomas ir padauginamas iš žmonių skaičiaus. Juk visi žmonės labai skirtingi ne tik kūno sudėjimu, bet ir charakteriais“, – kalbėjo A. Kuzmickaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių