Rugsėjį beveik visos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų salės atiduotos čionykščiams menininkams. Pirmajame aukšte veikia klaipėdiečio Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Nutylėtos istorijos“, o palypėjus laiptais į antrąjį aukštą galima apžiūrėti Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus narių kūrybos parodą „Vakarų vėjai“.

Baigiamasis akordas – skambus

Tradicinė LDS Klaipėdos skyriaus paroda „Vakarų vėjai“ kas dveji metai visuomenei pristato Klaipėdos krašto dailininkų sukurtus darbus. Šiemetė dedikuota lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Tai baigimasis trejus metus trukusio projekto akordas. Paroda ne tik vienoje erdvėje sujungė anksčiau jau eksponuotas šio projekto tapybos, grafikos ir taikomojo meno kūrinių kolekcijas. Ji gausiai papildyta naujais klaipėdiečių dailininkų darbais.
Šiemečiai „Vakarų vėjai“ skirti K.Donelaičio jubiliejui, kurį paminėti mūsų krašto menininkams yra garbės reikalas. Todėl suprantama, kad visi parodoje eksponuojami darbai yra vienaip ar kitaip susiję su poeto kūryba, asmenybe, jo aplinka ir laikmečiu, dailininkams tapusiais įkvėpimo šaltiniu. Interpretacijų esama pačių įvairiausių – nuo gana tiesmukų temos citatų iki virtuoziškos laisvės, grakščiai žongliruojant žiniomis ir meistryste. Būtent iš čia ir sklinda visas didžiulės parodos skambesys.

Daugybė autorių, gausybė darbų vos išsitenka dviejose Parodų rūmų salėse ir fojė. Paroda prastokai išeksponuota, todėl kai kurie jos kūriniai sugrūsti ir „paskęsta minioje“, o į kitus dėl nesuprantamų priežasčių pabrėžtinai stengiamasi atkreipti dėmesį. Ko gero, čia lėmė autoritetai, noras jais priblokšti, o ne pats menas.
Nepaisant to, ekspozicijoje galima rasti tikrų jo stebuklų.
Kad ir Aurimo Anuso skulptūrinė plastika arba Zitos ir Romualdo Inčirauskų kūriniai. Ant grafikos sienų meistriškumu, užmoju ir minties gelme stulbina Gražinos Oškinytės, Danutės Žalnieriūtės, Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės ir Augustino Virgilijaus Burbos estampai.

Atskiros parodos verta Daniaus Drulio mažoji plastika iš medžio ir akmens iki graudumo jauki ir sava, betgi ją dar reikia mokėti pateikti, kad greta esantys kūriniai nepaskandintų šio savito menininko ieškojimų ir atradimų.
Vos įžengęs į didžiąją Parodų rūmų salę, negali neatkreipti dėmesio į tapytojo Edvardo Malinausko įspūdingo formato drobę „Donelaitis tarp būrų“, nutapytą prieš kelis dešimtmečius. Čia pat – pora naujų tapytojo darbų, atnašaujančių labiau marinistikos nei K.Donelaičio temai. Netoliese – jaunosios kartos dailininko Simo Žaltausko keletas plenerinių peizažų iš Tolminkiemio (anot A.V.Burbos, turi jėgos šis tapytojas) ir Saulės Želnytės jautrus diptikas su senoviniais nėriniais. O šiaip tapybos stiprybe paroda negali pasigirti. Kaip ir juvelyrikos. Jiedvi nurungia skulptūrinė plastika ir grafika.

Paroda įdomi gal ne tiek dėl temos interpretacijų bei improvizacijų. Ji akį traukia naujais šio krašto dailininkų darbais, jų galimybėmis. Yra į ką pasižiūrėti, apie ką pamąstyti.