Quantcast

K. Kontenytė: gyvenu geriausius savo metus

"Mes visi norime būti protingi, tada susireikšminame, ir gyvenimas praranda žavesį. Jei kažko nežinai, esą esi kvailas. Bet nežinojimas gimdo veiksmą, o gyvenimas yra mirties, kurią galima apibūdinti kaip stagnaciją, priešingybė", – tikina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Praėjusią savaitę Auksinį scenos kryžių už nepagrindinį dramos vaidmenį pelniusi mergina neabejoja – daug svarbiau už rimtą įvaizdį yra nuoširdus gyvenimo šėlsmas.

Pranaše tapo suknelė

– Atsiimdama Auksinį scenos kryžių už Klaipėdos dramos teatro spektaklyje "Tėvas" sukurtą Bertos vaidmenį, ištarėte jūsų dėstytojo Valentino Masalskio žodžius – jei laimėsi šį apdovanojimą, į Klaipėdos jaunimo teatrą nebegrįžk. Pareiškimas – rimtas?

– Trumpa priešistorė. Mano kursiokas Simas porą savaičių prieš ceremoniją kiekvieną dieną iš manęs šaipėsi: kas čia tau prilipo – "kryžius", kas čia mėtosi – "kryžius", ar kalbą pasiruošei? O laimėti – nuoširdžiai sakau – nesitikėjau. Tik pagalvokite, kas dar pretendavo: Nelė Savičenko, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Jackaitė. Tos kalbos todėl ir nesukūriau. Kai paskelbė mano pavardę, užlipusi ant scenos pajutau prožektorių šviesas, daugybę į mane žiūrinčių žmonių, spaudimą. Rodos, pirma mano mintis ir buvo – velnias, reikėjo paklausyti kursioko ir pasiruošti. O pasakiau tai, kas tuo metu šovė į galvą. V.Masalskio žodžiai buvo pokštas. Tikiuosi, visi tai suprato. Ironija. Aš savo "kryžių" gavau aktorinio kelio pradžioje, o V.Masalskis, sukūręs šimtus puikių vaidmenų teatre, jį pelnė tik pernai.

– Ir tada imi tikėti žmogui nepavaldžiais likimo vingiais?

– Turbūt prieš pusantrų metų mano pažįstama dizainerė Inga Šviesaitė su visa dirbtuve ir prekės ženklu rengėsi kraustytis į Kauną. Juokaudama jai kažkodėl pasakiau – pasiūk man prabangią suknelę apdovanojimams, nors tuo metu teatre net nebuvo spektaklio, kad galėtum įtarti būsiąs nominuotas. Ta suknelė ilgiau nei metus gulėjo spintoje. Kai paskelbė kandidatų sąrašą, supratau – pagaliau galėsiu ja pasipuošti. Tai minčių programavimas, aš tuo visai tikiu.

Pergalė – ne tik sau

– Kodėl aktoriai tvirtina, kad apdovanojimai nieko nereiškia, esą ne dėl jų dirbama, bet, atsiimdami juos, negali nuslėpti jaudulio? Kas tai – kuklumas, nenoras būti palaikytam garbėtroška?

– Net tas apdovanojimas yra kryžius, juk sako – nešk jį ir tikėk. Atrodytų, būti įvertintam yra šventė, bet viskas vis tiek veda į naštą, atsakomybę. Matyt, tai tokia lietuviška, su rūpintojėliu susijusi mūsų būdo savybė.

– Bet ypatingomis progomis emocijų neslepia ir rūpintojėliai?

– Laimėjusi aš nuoširdžiai džiaugiausi. Trys ar keturios minutės, kurias reikėjo išgyventi scenoje, ir buvo ta tobuliausia emocija. Džiaugsmo netrūko ir po ceremonijos – pamačiau, kiek žmonių mane sveikina: gimtieji Mažeikiai, mokykla, draugai, kolegos, kartais ir beveik nepažįstami žmonės. Auksinį scenos kryžių laikau ne savo, o bendrąja prasme visų mūsų laimėjimu – juo dalijuosi su Klaipėdos jaunimo ir Dramos teatrais, jaunais aktoriais, jaunais žmonėmis. Bet susireikšminti ir galvoti apie apdovanojimus kiekvieną dieną negali. Svarbu nepamesti sveiko proto, klaida dabar įgauna didesnį svorį.

Romantikos teatre maža

– Aktorė visuomenėje dažnai laikoma savotiška diva. Bet veikiausiai realybė gerokai kartesnė nei įvaizdis?

– Man nelabai patinka, kad teatro menas iki šiol romantizuojamas. Ir pati anksčiau jį kiek idealizavau. Sakydavau, kad teatras turi specifinį savo kvapą, kol kažkas paaiškino, kad tai tiesiog moterų kvepalai. Neseniai su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais vaidinome spektaklyje "Voro vestuvės". Prieš jį vieni statė dekoracijas, kiti rišo virves, treti plovė sceną, o aš siuvau kulisus. Tokia ta realybė, romantikos nėra tiek daug, kiek įsivaizduojama. Dramos teatre – jau kitokia patirtis. Pajaučiau prabangą ir tai man visai patinka. Ateini, o ten net rekvizitas padėtas į reikiamą vietą, randi išplautus, išlygintus drabužius. Kai esi pabuvęs ten, kur reikėdavo skalbti savo ir kolegų sceninius kostiumus, pradedi mėgautis komfortu. Bet tuo nepiktnaudžiauji, nesureikšmini, tiesiog imi vertinti.

– Sugriausite dar kokių nors mitų?

– Ir įkvėpimu turbūt netikiu, labiau – darbu. Aktorius tiesiog bando, repetuoja, vaidybą lydi daug taisyklių, ji – savotiškas mokslas. Kurdamas personažą, turi studijuoti žmogaus psichologiją, kūno kalbą, mimikas, narstai jį lyg chirurgas, o po to bandai įdėti į pjesės audinį.

Svarbiausia – deguonis ir vanduo

– Ar meninis operavimas nesibaigia tuo, kad pradedi aplinkinių nemėgti?

– Priešingai, aš net sakau, kad juos kolekcionuoju. Galvoje turiu tokius stalčiukus, į kuriuos, pabendravusi su žmogumi, sudedu pastebėtas savybes, mimikas, gestus. Be galo įdomu, kai aptinki pirmą egzempliorių, kai kuriuose skyreliuose yra tik vienas užfiksuotas bruožas, kituose – visa kartoteka. Kartais man patinka su žmogumi susitikti vieną kartą, atvirai pasikalbėti ir išsiskirti. Tai lyg simfonija, kai į mano gyvenimo temą trumpam įsipina kita tema, nes kiekvienas ją atsinešame.

– Aktorius Regimantas Adomaitis savo knygoje rašė, kad tikras aktorius yra tas, kuriam namie ankšta, kurį kankina noras palikti artimuosius, mylimąją ir netgi patį gyvenimą. Esą tik scenoje jis jaučiasi kaip namuose. Vėliau jis pripažino, kad su amžiumi atėjo suvokimas, jog svarbiausia – šeima, o ne profesija. Ar jau susidėliojote prioritetus tarp asmeninio gyvenimo ir scenos?

– Teatras man yra be galo brangus, bet už jį yra daug didesnių dalykų. Kiek patetiškai skamba žodžiai – teatras man svarbesnis už gyvenimą. Vėl tas romantizmas... Svarbiausia – deguonis, vanduo. Toliau – pats gyvenimas, žmonės, šeima. Tik tada – teatras. Jis patenka į svarbiausiųjų sąrašą, bet nėra reikšmingiausias dalykas. Banaliai žiūrint, be teatro išgyventų visi. Jis apskritai yra prabangos prekė, jo prireikia tada, kai patenkinami pirminiai poreikiai.

Spektaklį lemia ir žiūrovai

– Koks jums yra idealus žiūrovas?

– Gal atviras? Bet tai pirma mintis šią minutę šovusi į galvą. Kartais į teatrą ateina labai apsiskaitę žmonės, tokie ponai. Dažnai jie sėdi sukryžiavę rankas ir stebi aktorius, turėdami vieną mintį, – na, nustebink mane, prajuokink. Kai publika yra atvira, aktoriai ir publika tarsi susijungia, atsiranda energija. Kartais žiūrovai net gali nulemti spektaklį, kurį stebėti, beje, yra ir savotiškas atėjusiųjų darbas.

– Paaiškinkite fenomeną. Į kokį spektaklį uostamiestyje benueisi, pabaigoje visi ploja atsistoję.

– Klaipėdos jaunimo teatre taip nevyksta, bent nelabai. Gal tai labiau būdinga didiesiems teatrams? Matyt, publika nori išreikšti pagarbą, padėkoti, būti mandagi. Be to, kai vieni pradeda stotis, atsiranda impulsas prisidėti, gal kursto baimė pasirodyti kažko nesupratusiam. Nors kai pagalvoji, esu ir aš taip pasielgusi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

aj aj

aj aj portretas
Labai patiko interviu, be patoso, kaip man patinka, bet su pipirais :)

AK

AK portretas
Įdomus skaitinys, daili nenusaldinta mergaitė.

jaja

jaja portretas
aktorė šaunuolė, o interviu šiaip sau, tarsi norėtų kažką pasakyti, bet tarsi dar ie neturi ką...
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių