Šiame  dokumentiniame filme atskleidžiami  Mažosios Lietuvos sūnaus, vieno įtakingiausių uostamiesčio teatrinės mokyklos įkūrėjų ir puoselėtojų, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų (vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) Režisūros katedros vedėjo, ilgamečio režisūros ir vaidybos dėstytojo doc. Gedimino Šimkaus (1938-2018) biografiniai faktai, pasakojami per dukters Rasos Šimkutės prizmę.

Filme ne tik perteikiama novatoriška G. Šimkaus pedagoginė veikla, talentingų jo auklėtinių teatrinė kūryba, fenomenali Lietuvos mėgėjų teatrų veiklos sėkmė, bet ir per vienos šeimos istoriją prisiliečiama prie tragiškos lietuvininkų lemties.

Dokumentinio filmo žanras nėra pats popiuliariausias kino pasaulyje, o Lietuvoje – ypač. Tačiau R. Šimkutės darbas perkopė šią nepopuliaraus žanro kartelę ir pilnutėlė Klaipėdos kultūros fabriko „Arlekino“ salė, po filmo paskendusi jausmų ir emocijų jūroje – tą tik patvirtino. Kęstas Meškys, kino klubo 8 ½ įkūrėjas ir vadovas, sakė, kad jau seniai šioji „Arlekino“ salė buvo surinkusi tiek žmonių – visi norintieji salėje netilpo ir gausus būrys žiūrovų liko stebėti filmo stovėdami.

Žiūrovų minia, tarp kurių daugybė iškilių Klaipėdos miesto menininkų ir kūrėjų,  patvirtino, koks svarbus Klaipėdai, Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, buvo  teatro pedagogas Gediminas Šimkus, išugdęs daugybę teatro ir kino aktorių, mėgėjų ir profesionalių teatrų režisierių, bei kitų sričių menininkų.

Rasa prie šio filmo dirbo daugiau nei trejus metus. Jame panaudota daugybė vaizdinės autentiškos medžiagos iš Gedimino jaunystės, kūrybinio kelio pradžios, brandos ir jau paskutiniųjų žemiškos kelionės metų, bei gausybė fotografijų. Filme kalbinti G. Šimkaus kolegos, bendražygiai ir studentai jautriai atsiliepė apie savo mokytoją, sukūrusį jų profesinį kelią, suformavusį šio kelio tikslus. Įkvepiantis Gedimino pavyzdys uždegė net ir tuos, kurie jo nepažinojo.

Širdis suvirpinantys žiūrovų atsiliepimai

Po filmo Gedimino Šimkaus teatro ARTYN aktoriai pasidalijo įspūdžiais.

Ana: „Neteko garbės pažinti šios iškilios asmenybės. Kiek žinojome apie Gediminą – viską sužinojome tik iš režisierės. Tikslas pasiektas – jaučiamės asmeniškai susipažinę su Gediminu. Lyg dviese būtume susėdę ir išgėrę kavos“.

Šio teatro aktorė Jurgita: „Aš pamačiau G. Šimkų, koks jis buvo – atsidavęs, žmogiškas, netgi, sakyčiau, tėviškas pedagogas – globoja, pabara, reikalauja, rūpinasi, lietuvybės ir tikrųjų žmogiškųjų vertybių puoselėtojas. Be puikybės ir susireikšminimo. Žavu. Man šį filmą pamatyti buvo svarbiau nei ateiti į repeticiją.“

Kitas šio teatro aktorius Vitalijus: „Labai stipru. Buvo viršyti visi lūkesčiai. Po filmo tapo dar aiškiau kodėl darome tai, ką darome“.

Jautriai apie filmą atsiliepė daugumą jį žiūrėjusiųjų. Po premjeros žmonės dar ilgai nesiskirstė ir liko dalintis užplūdusiomis emocijomis.

Viena iš buvusių Gedimino studenčių Ieva: „Man buvo didelė garbė ir pasididžiavimo jausmas dalyvauti filmo premjeroje „Tegu eina liepsnodami“ apie brangų dėstytoją Gediminą Šimkų, kuris mums visiems, kas turėjo laimę su juo dirbti, buvo daugiau nei tik dėstytojas. Filmas ne tik sužadino kruopščiai saugomus prisiminimus, bet ir palietė asmeniškai. Filmas, kuris yra kartu ir apie mus, prasmingas ir turtingas savo pasakojama istorija, tad galima tik palinkėti sėkmingos kloties jo kelionėje, ir kad ji būtų kuo platesnė. Padėka  visai filmo kūrybinei komandai, taip pat režisierei Rasai Šimkutei, prodiuserei Inesai Kurklietytei.“

G.Šimkaus buvusi studentė ir bendražygė Audronė taip pat neslėpė jausmų: „Fantastiška atmosfera tiek filme, tiek po jo! Toks retas tikrumas supo, savi, seniai matyti veidai! Filmas kaip legenda, apie ištisą epochą, kurios dalyviais trumpą akimirką ir mums teko pasibūti. Pagarba ir padėka, Rasai, ir Inesai, už visų Mokytojo išleistų kartų ir darbų apjungimą.“

Palikimas ateities kartoms

Dėkoju filmo autorei Rasai ir visai kūrybinei komandai: prodiuserei ir konsultantei Inesai Kurklietytei, operatoriams Adomui Jablonskiui, Algirdui Didžiuliui, Ilonai Nagrodskytei, montažo ir garso režisieriams Aleksandrui Brokui ir Ramūnui Jasučiui, kompozitoriui Gintarui Kizevičiui – už nepaprastą indėlį išsaugojant Klaipėdos krašto teatro istoriją. Taip pat dėkoju  ir Gedimino Šimkaus žmona Marijai, kuri visą gyvenimą jį lydėjusi buvo neatsiejama dalis to, ką Gediminas sukūrė ir padovanojo  Lietuvai ir Europai.

Dokumentinis filmas „Tegul eina liepsnodami“ abejingų nepaliko. O kiek dar minčių, jausmų ir išgyvenimų čia nepaminėta! Bet geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, todėl atvykite vasario 18 d., 14 val. į Klaipėdos I. Kanto bibliotekos Meno skyrių, čia turėsite progą dar kartą išvysti neeilinį dokumentinį filmą „Tegu eina liepsnodami“.