Choreografė B. Banevičiūtė pastebi: meniniai patyrimai kūdikiams atveria kelią į kūrybiškumą

Choreografė, šokio edukologė, šokio teatro "Dansema" meno vadovė Birutė Banevičiūtė jau ne vienus metus aktyviai kuria šokio spektaklius vaikams ir yra viena pirmųjų spektaklių kūdikiams kūrėjų Lietuvoje. Šiuo metu Klaipėdos lėlių teatre stato interaktyvų judesio ir objektų spektaklį "Be galo, be krašto", kūdikius nukelsiantį į begalybės patirtis.

Daug metų dirbdama su vaikais B.Banevičiūtė pastebėjo, kad kūdikiai iki trejų metų fenomenaliai neturi jokių kultūrinių skirtumų – bet kurioje šalyje, bet kuriuo metu, ar prieš dešimt metų, ar dabar, kūdikiai reaguoja taip pat. Dar nekalbėdami ir nesuvokdami kultūrinių taisyklių, nevertindami iš išorės, kas teisinga, kas ne, tiesiog bendrauja socialiai ir neria į visapusišką pažinimą. Tai nesikeičia.

– Esate sukūrusi ne vieną spektaklį kūdikiams. Kas paskatino pasirinkti šią tikslinę auditoriją?

– Ilgus metus dirbau šokio mokytoja vaikų meninėje studijoje "Diemedis" – būtent čia susitikau su pačiais mažiausiais. Po truputį pradėjau kaupti praktinę patirtį, stebėjau, kaip tokio amžiaus vaikai mąsto, kaip jie ką supranta, kaip jie tą supratimą išreiškia. Greta ėjo ir teorinės žinios: analizavau literatūrą, pati atlikau mokslinius tyrimus rašydama disertaciją. Su šia patirtimi 2006 m. atėjau į susitikimą su tuomečiu Švedijos kultūros atašė Lietuvoje Chrisu Schenlaeriu, kuris man ir keletui kitų choreografų pristatė idėją kurti šokio spektaklius vaikams – tai jau buvo gana dažnas reiškinys Skandinavijoje, bet ne Lietuvoje.

Po pažinties su atašė turėjome dar keletą seminarų, vykome žiūrėti spektaklių vaikams į Švediją. Ilgainiui pradėjau statyti spektaklius pati – mintis kurti šokio spektaklį konkrečiai vaikų amžiaus grupei pasirodė itin patraukli. O 2012 m., smalsumo vedami, svarstydami, o kaip reikėtų sukurti spektaklį patiems mažiausiesiems, su šokio teatru "Dansema" pristatėme ir pirmąjį Lietuvoje šokio spektaklį kūdikiams "Mozaika".

Kurdama ir rodydama spektaklį labai daug ko išmokau. Visada stebiu mažųjų reakcijas, kaip jie žiūri, kaip išlaiko dėmesį, ar jaučiasi komfortiškai. Spektakliai kūdikiams Lietuvoje tuo metu buvo naujiena – reikėjo ne vienų metų, kol pavyko pakeisti tėvų požiūrį, sukurti sąlygas pabūti estetinėje arba estetiškai struktūruotoje spektaklio aplinkoje ir tuo pat metu palikti vaikams laisvės tyrinėjimams, laisvės išreikšti savo emocijas, įspūdžius: teatre įprasta spektaklius stebėti santūriai, išlaukti spektaklio pabaigos ir tada reaguoti, tačiau ši praktika vaikams sukelia daug streso. Aš manau, tai savotiškas alogizmas – kuriame spektaklį, tikėdamiesi, kad jis sukels kokių nors vaikų emocijų, tačiau neleidžiame tų emocijų išreikšti tada, kai jos sukyla, liepiame palaukti, nors psichologiškai tokio amžiaus vaikai praranda bet kokį interesą išreikšti atidėtą emociją vėliau. Taip sukuriame vaikams daug psichologinių problemų: neleidžiame jiems išreikšti emocijų, paskui jie nebemoka emocijų reikšti, o vėliau bandome juos to išmokyti. Tad norėjau, kad mūsų kuriamuose spektakliuose vaikai būtų saugūs rodydami savo jausmus, jiems patiems pasirenkant priimtiną išraiškos formą: gal per judesį – ropojant, liečiant, imant, judant, vaikščiojant, gal per garsą ir pan.

Pasirinkimas: spektakliuose, skirtuose mažiausiesiems, B.Banevičiūtė siekia sukurti jiems sąlygas pabūti estetinėje spektaklio aplinkoje. / K. Liučinsko nuotr.

Yra nemažai užsienio psichologų atliktų tyrimų, akcentuojančių, kad itin svarbu, jog aplinka nuo pat mažens vaiką skatintų, suteiktų įspūdžių, patirčių, nes tai daro didelę įtaką formuojantis jo mąstysenai, kalbos gebėjimams ir rašymui, vaizduotei. Galimų patirčių spektras šiuo atveju labai platus: tai ir emocinės, ir taktilinės, ir garsinės, ir vizualinės patirtys – visos jos ugdo vaiko kūrybiškumą. Šie akcentai svarbūs ir kuriant spektaklį, kaip svarbu atrasti ir sistemą, kad viskas nevirstų tiesiog buitiniu žaidimu, o išliktų spektakliu, meno forma, meno kūriniu. Šių principų paieškos ir yra vienas pagrindinių mano uždavinių per pastaruosius dešimt darbo metų.

– Kokia interaktyvaus judesio ir objektų spektaklio kūdikiams "Be galo, be krašto" priešistorė? Gal galite papasakoti, kaip vystėsi pagrindinės spektaklio idėjos.

Kiekviename savo spektaklyje ieškau galimybių, kaip kūdikiams suteikti inspiracijų patyrinėti, nes tai jų kūrybiškumo pradžia.

– Dirbti į Klaipėdos lėlių teatrą mane pakvietė Aušra Juknevičienė (Klaipėdos lėlių teatro vadovė – aut. past). Ji pasiūlė atkreipti dėmesį į lietuvių pasakas be galo ir pirštinines lėles. Šie du aspektai tapo mano atspirties tašku. Mėgstu į tradiciškai suprantamus dalykus pažiūrėti kokiu nors kitokiu kampu. Nagrinėdama lietuviškas pasakas be galo nutariau nutolti nuo jų siužetų ir naratyvų, man patiko jų rondo forma: yra pradžia, pabaiga ir ta pabaiga yra kažko kito pradžia, bet jau naujai. Pradėjau mąstyti apie tai, kas yra be galo: tai ir erdvinė begalybė, visata, kosmosas, laikas, kurį matuojame santykinai, įvardydami laiko pradžią, nors iš tiesų laikas juk taip pat neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai ir tam tikros geometrinės figūros – apskritimas, begalybės ženklas. Galvodama apie šiuos aspektus dėliojau spektaklio dramaturgiją: kaip ieškosime ir ką vystysime. Vietoj tradicinių pirštininių lėlių atsirado temą atspindintys, ant rankų dedami objektai. Buvo svarbu atrasti, kaip parodyti begalybę, išryškinti tam tikrus jos niuansus, turint omenyje, kad kūdikiai pasaulį suvokia dar labai integraliai. Kiekviename savo spektaklyje ieškau galimybių, kaip kūdikiams suteikti inspiracijų patyrinėti, nes tai jų kūrybiškumo pradžia.

– Ko gero, bet kokia kūryba prasideda nuo tyrimo: ieškoma, analizuojama, kas tinkama, kas ne, kas veikia, o kas neveiksminga. Kaip vyksta jūsų spektaklio kūrimo procesas? Kuriate judesio spektaklį su lėlininkais, ar tai veikiau iššūkis, ar netikėtų, įdomių sprendimų galimybė?

– Jau esu dirbusi su kitų, ne šokio, sričių menininkais: ir lėlininkais, ir dramos teatro aktoriais, ir muzikantais. Man patinka dirbti su naujais žmonėmis: patinka, kai mes kartu kuriame, nes tada aš galiu atsiremti į aktoriaus ar šokėjo asmenybę – ne tik jo psichologinę, bet ir fizinę savijautą, kaip jis jaučiasi judėdamas, ką jis gali, kas jam patogu. Tai nelengva, tam reikia darbo ir pastangų, tačiau ta bendra kūryba, ieškant visiems priimtino gražaus, įdomaus ir prasmingo varianto, padiktuoja naujų sprendimų. Kūrybinio proceso metu dalyvauti repeticijose visada kviečiame ir kūdikius – būsimus žiūrovus. Tai padeda pasitikrinti, ar į mūsų, kūrėjų, įvairius įsivaizdavimus ir supratimus vaikučiai reaguoja taip, kaip mes tikimės. Neretai kūdikiai repeticijose pasiūlo visai naujų idėjų ir sprendimų, kuriuos aš vėliau dažnai įtraukiu į savo spektaklius. Spektaklis "Be galo, be krašto" – ne išimtis.

– Kuo pasirinkta spektaklio forma – kalbėti kūdikiams per judesį ir objektus – yra patogi, svarbi?

– Būtent iki dvejų metų kūdikiai komunikacijai nenaudoja verbalinės kalbos. Žinoma, jie girdi, mokosi žodžių, bet žodžiais, sąvokomis dar nemąsto. Tačiau tai nereiškia, kad jie neatpažįsta skirtingų formų objektų, spalvų. Todėl svarbu, kad vaikas tyrinėtų įvairių formų, tūrių, faktūrų, spalvų objektus – būtent per juos ir per judesį vystosi jo sensomotoriniai gebėjimai. Dėl šios priežasties ir spektaklyje naudojame skirtingas medžiagas, skatiname vaikus drąsiai jas lytėti, nedraudžiame laisvai judėti. Tokia kalbėjimo forma yra artimiausia šio amžiaus vaikams.

Metodai: neretai į repeticijas atėję kūdikiai pasiūlo visai naujų idėjų ir sprendimų, kuriuos režisierė vėliau dažnai įtraukia į savo spektaklius. / K. Liučinsko nuotr.

– Į spektaklį kūdikius atlydės suaugusieji. Neįsipareigodama įvardyti konkrečių rezultatų, kaip galvojate, kokių patirčių čia atras abi žiūrovų grupės?

– Kūdikiai tikrai suras erdvę ir pagarbą jų sprendimams – jie turės laiko nuspręsti, kada nori prisijungti prie veiksmo, ar apskritai nori prisijungti. Bet koks jų sprendimas bus priimtas. Vaikams tai bus saugi, bet tyrimą inspiruojanti erdvė, veikianti per visus jų pojūčius: klausą, vaizdą, lytėjimą, judesį. Suaugusiuosius, ypač tėvus, kviestume tai pastebėti, atrasti savo vaikus kitoje aplinkoje, nes iš patirties tikrai turime labai daug pavyzdžių, kai tėvai, atėję su vaikučiais į spektaklį, nustemba pamatę, kai jie pradeda elgtis visai kitaip nei namuose kasdienėse situacijose. Neretai vaikai, atsidūrę kitoje aplinkoje, ypač pajutę teatro magiją, ištraukia iš savęs kažkokias savybes, kurios namuose galbūt neturi galimybės pasireikšti. Todėl skatiname į spektaklį atėjusius tėvus pasižiūrėti į savo vaiką, pamatyti jį kitaip, leisti jam reaguoti, būti jo partneriais – neinstruktuoti vaiko, kur jam eiti ar neiti, ką daryti ir ko nedaryti, nes spektaklis būtent taip ir sukonstruotas: kad ir ką vaikas darytų, tai jam bus saugu. Taigi patirtys, ką gaus ir ką išsineš suaugusieji ir vaikai po spektaklio, turbūt bus skirtingos, bet tikrai teigiamos emocijų ir pojūčių aspektu.

– Martha Graham yra pasakiusi: "Šokis yra tiesiog atradimas, atradimas, atradimas." Kokius pasaulius šokis atveria žmogui – tiek vaikui, tiek suaugusiajam?

– Man atrodo, jis atveria viską, jeigu tik mes atsiveriame jam. Žmogus iš esmės yra judanti būtybė, judesys yra pirminė raiškos, komunikacijos, šokio ir net išgyvenimo priemonė. Dėl to ji yra universali. Šiuolaikinio šokio formomis bandoma grįžti prie pirmapradžių dalykų ir būtent per judesį papasakoti, perteikti siužetą, emociją, išgyvenimą. Tai kitokia raiška nei, pavyzdžiui, balete, kur jau yra daugiau ar mažiau nusistovėjusios gairės, kaip vertinti, suprasti šokio kūrinį. Su šiuolaikiniu šokiu to taip pat turime mokytis – ne tiek bandyti jį paaiškinti, kiek, atsivėrus jam, suvokti, pajusti. Daug kas priklauso nuo vaikystėje įgytų patirčių, todėl ir svarbu, vaikui augant, atverti jam visą įvairovę, kad paskui jis, jau daug visko prisižiūrėjęs, galėtų nusistatyti preferencijas. Vis dėlto čia ne tik Lietuvoje esanti problema – nesame ugdomi suprasti meną: kaip menas gali būti skirtingai priimamas, suvokiamas, analizuojamas. Neretai bandome tuo pačiu matu matuoti skirtingus dalykus, tačiau juk negalima baleto kriterijais matuoti šiuolaikinio šokio. Taigi šokis universalus tuo, kad juo lengva susikalbėti, bet tam, kad susikalbėtum, reikia mokėti suvokti jo kalbą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių